Ar iš tiesų egzistuoja daugialypis asmenybės sutrikimas, ir kaip jis gali paveikti žmogų – o gal tai tėra Holivudo išmonė? (Video)

Nuo depresijos ir bipolinio sutrikimo, iki šizofrenijos menininkai šimtus metų naudojo psichikos sutrikimus, kad padidintų dramą, herojus paverstų didvyriškesniais, piktadarius – piktesniais ir leistų aktoriams keisti savo vaidybą – kartais tai gali sukelti liūdnų padarinių realiame pasaulyje.

Tačiau keletas sutrikimų patraukė rašytojų ir publikos vaizduotę, pavyzdžiui, disociatyvus tapatybės sutrikimas arba DID (Dissociative Identity Disorder), geriau žinomas kaip daugialypės asmenybės sutrikimas (Multiple Personality Disorder).

DID būdinga kelių skirtingų asmenybės tipų išraiška, kurią išreiškia vienas asmuo (dažnai kartu su kiekvienos išraiškos amnezija). Ši sutrikimas buvo aprašytas dešimtyse knygų ir pavaizduotas daugybėje filmų: 1957 m. „Trys Ievos veidai“ (The Three Faces of Eve), 1976 m. „Sibilė“ (Sybil), 1999 m. „Kovos klubas“ (Fight Club), 2009 m. „Tokia skirtinga Tara“ (United States of Tara) ir 2016 m. „Skilimas“ (Split).

Atsižvelgiant į tai, kad sutrikimas plačiai paplitęs populiariojoje medijoje, manoma, kad DID yra gana dažna liga arba bent jau gerai dokumentuota psichiatrinėje literatūroje. Tačiau iš tikrųjų DID tebėra prastai apibrėžta ir  suprantama ir labai prieštaringa diagnozė, nes daugelis psichiatrų abejoja, ar toks sutrikimas apskritai egzistuoja.

Pasakojimai apie žmones, besikeičiančius tarp kelių asmenybių, egzistuoja nuo pat žmonijos istorijos aušros, o šis reiškinys dažnai siejamas su dvasių, demonų, mūzų ir kitų mistinių būtybių apsėstumu.

Tačiau pirmieji medicininiai aprašymai apie tai, ką dabar atpažintume kaip disociatyvų tapatybės sutrikimą, pasirodė tik XIX amžiaus pabaigoje, o vienas pirmųjų dokumentuotų yra keistas Louiso Viveto atvejis.

1863 m. Paryžiuje gimusio Viveto vaikystė buvo labai sunki – motina jį dažnai mušdavo, be to jis kentėjo badą. Būdamas aštuonerių Vivetas pabėgo iš namų, tapo valkata ir vagimi, didžiąją dalį savo vaikystės praleido pataisos įstaigose.

Kai 17-metis Vivetas dirbo darbininku vynuogyne, jam aplink ranką apsivijo nuodinga gyvatė – tai sukėlė vaikino isterijos priepuolį ir daugybę žiaurių traukulių, dėl kurių jis buvo paralyžiuotas žemiau juosmens.

1880 m. Vivetas buvo perkeltas į prieglaudą ir išmokytas tapti siuvėju, kad galėtų save išsilaikyti. Būdamas prieglaudoje jis ir toliau dažnai kentė epilepsijos priepuolius, kol maždaug po metų staiga vėl pradėjo valdyti kojas.

Nors tai savaime buvo labai neįprasta, dar labiau neįprasta buvo tai, kad šį stebuklingą pasveikimą lydėjo visiškas asmenybės pasikeitimas. Kol buvo paralyžiuotas, Vivetas buvo rami, darbšti, maloni asmenybė; tačiau staiga jis tapo grubus, konfliktiškas ir visiškai stokojantis moralės.

Dar keisčiau, kad jis nebeatpažino savo kolegų pacientų ar besilankančių gydytojų, tarsi būtų tapęs visiškai kitu žmogumi. Šis nuolatinis dviejų skirtingų asmenybių keitimasis pirmyn ir atgal išliko visą likusį Viveto gyvenimą, kurį jis praleido prieglaudose, pritraukdamas vis smalsesnių gydytojų dėmesį.

1882 m. gydytojas Camuset iš Bonevalio psichiatrijos ligoninės diagnozavo Viveto būklę kaip reduplikaciją arba „susidvejinimą“ – terminą įvedė prancūzų chirurgas Étienne'as Azamas (1822-1899), kalbėdamas apie pacientę, kurią pavadino Félida X. Kaip ir Vivetas, Félida dažnai keisdavo dvi skirtingas asmenybės būsenas – vieną rimtą ir santūrią, kitą linksmą ir lengvabūdišką – nė viena iš jų nežinojo viena apie kitą.

Louiso Viveto ir Félidos X atvejai sužavėjo tiek medicinos bendruomenę, tiek visuomenę ir, manoma, iš dalies įkvėpė klasikinę Roberto Louiso Stevensono 1886 m. novelę „Keista daktaro Džekilo ir pono Haido istorija“ (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde).

Bet kuriuo atveju per ateinančius dvidešimt metų medicinos literatūroje atsiras dar dešimtys reduplikacijos atvejų, o šis reiškinys ilgainiui įgaus naują pavadinimą: daugialypės asmenybės sutrikimas (Multiple Personality Disorder, MPD).

Prancūzų neurologas Jeanas-Martinas Charcotas (1825-1893) įvardino MPD kaip disociacinį sutrikimą, siedamas jį su vadinamosiomis fugos būsenomis, kai pacientams aptemsta protas  ir jie klajoja visiškai nežinodami apie savo aplinką, o Sigmundas Freudas (1856-1939) siejo MPD su vaikystės psichologinėmis traumomis.

Tačiau vos tik daugialypės asmenybės sutrikimas pasirodė medicinos terminologijoje, jis iškart „išėjo iš mados“. 1908 m. šveicarų psichiatras Eugen Bleuler sukūrė terminą šizofrenija, kuria apibūdino platų psichozinių ir kliedesinių sutrikimų spektrą, anksčiau vadintų dementia praecox (priešlaikinė demencija).

Šizofrenija graikų kalba pažodžiui reiškia „suskaldytos smegenys“, ir Bleuleris siekė perteikti proto atitrūkimo nuo realybės procesą. Kadangi Bleuleris manė, kad tokio skilimo rezultatas yra kelių asmenybių išsivystymas, jis priskyrė MPD po platesniu šizofrenijos skėčiu. Deja, ši klaidinanti terminologija sukėlė populiarią painiavą tarp MPD ir šizofrenijos, kuri išlieka iki šiol.

Antras svarbus veiksnys, lemiantis ankstyvą MPD kaip diagnostinės kategorijos atsisakymą, buvo atskleidimas, kad daugelis Charcoto įtariamų MDP pacientų iš tikrųjų buvo sukčiai, siekiantys atkreipti dėmesį. Dėl šių ir kitų veiksnių MPD diagnozės beveik pusę amžiaus išnyko iš medicinos literatūros.

Tada, 1957 m., amerikiečių psichiatrai Corbettas H. Thigpenas ir Hervey M. Clecly išleido knygą „Trys Ievos veidai“ (The Three Faces of Eve) (kuri tais pačiais metais virto filmu) – negrožinę pacientės Christine Sizemore istoriją, kuri knygoje, saugant jos tapatybę, vadinama „Eve White“ (Baltoji Ieva).

Christine Sizemore (mergautinė pavardė Costner) gimė 1927 m. Edgefield mieste, Pietų Karolinoje.  Ją gydęs Thigpenas išsiaiškino, kad Sizemore išsivystė kelios asmenybės, nes ji, būdama maža, per tris mėnesius patyrė dviejų žmonių mirtis ir siaubingą nelaimingą atsitikimą.

Ji kentėjo nuo didelių atminties spragų, buvo bausta už nepaklusnumą, kurio neprisiminė, ją glumino mokykliniai egzaminai, nes neprisiminė, kad jiems būtų mokysiusi. Vėliau gyvenime ji dažnai pabusdavo su nepaaiškintomis pagiriomis.

Galiausiai paaiškėjo, kad Sizemore psichika suskilo į tris skirtingas asmenybes – drovią, prislėgtą „Eve White“ (Baltoji Ieva); ekstravertišką, išdykusią vakarėlių merginą „Eve Black“ (Juodoji Ieva); ir malonią, protingą „Jane“ (Džeinė) – perėjimą tarp trijų asmenybių dažnai signalizavo stiprus galvos skausmas. Šį asmenybės skilimą dar paaštrino pirmoji jos santuoka su smurtaujančiu vyru.

1951 m. Sizemore pradėjo gydyti Corbett Thigpenas, kuris pastebėjo dar keistesnius jos sutrikimo aspektus, pavyzdžiui, tai, kad jos skirtingos asmenybės turėjo visiškai skirtingus įgūdžius. Pavyzdžiui, kai kurios Sizemore asmenybės mokėjo vairuoti, o kitos ne. Vienu metu Sizemore atidarė siuvimo parduotuvę Manasose, Virdžinijoje, nes viena iš jos asmenybių buvo kvalifikuota siuvėja. Šios trys asmenybės kalbėjo ir rengėsi skirtingai ir netgi turėjo skirtingus apetitus, o Sizemore vienu metu priaugo daug svorio, kai „maitino tris skirtingus žmones tame pačiame kūne“.

Tačiau MPD taip būdinga amnezija atrodė keistai asimetriška; nors „Baltoji Ieva“ nežinojo apie savo dviejų alter ego elgesį ir mintis, „Juodoji Ieva“ žinojo viską apie savo „šeimininkės“ asmenybę ir džiaugėsi ją kankinusi.

Vykstant terapijos seansams, „Baltoji Ieva“ ir „Juodoji Ieva“ galiausiai išnyko, tačiau jas pakeisdavo naujos alter ego grupės, beveik visada po tris. Tačiau, pasak Thigpeno, galiausiai pavyko ištirpdyti ir sujungti šias asmenybes, o Christine ištekėjo už elektriko Dono Sizemore'o ir nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą, o 2016 m. mirė sulaukusi 89 metų.

Knyga „Trys Ievos veidai“ iškart tapo bestseleriu, o 1957 m. buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas, kuriame pagrindinį Christine Sizemore vaidmenį atliko Joanne Woodward, kuri pelnė „Oskarą“ geriausios aktorės kategorijoje.

Tačiau nors knyga ir filmas padėjo atgaivinti visuomenės supratimą apie MPD, po dviejų dešimtmečių susidomėjimas dar gerokai padidėjo  1973 m. išleidus knygą „Sybil“.

Žurnalistės Floros Rhetos Schrieber parašyta „Sybil“ pasakoja istoriją apie dailės mokytoją Sybil Dorsett (tikrasis vardas Shirley Ardell Mason), kurios daugialypės asmenybės sutrikimo atvejis buvo dar ekstremalesnis nei Christine Sizemore.

Shirley Ardell Mason gimė 1923 m. Dodž Centro mieste, Minesotoje. Mergaitė buvo stipriai išnaudojama savo motinos Martos Atkinson, kuri, anot Schrieber, galėjo sirgti šizofrenija. Anot knygos „Sybil“, Martha dukrą kankino ypač sadistiškais būdais, pavyzdžiui, seksualiai prievartadavo ją sagų kabliuku arba pririšdavo prie pianino.

Dėl šios traumos Mason psichika suskilo į ne mažiau kaip 16 skirtingų asmenybių, tarp jų: kūdikį, vardu Ruthie, rašytoją ir tapytoją Marcią, prancūzakalbę mergaitę Vicky, du vyrus meistrus Mike ir Sid, įgudusią pianistę Vanessą, griežtą religinę konservatorę Klarą ir abejingą, beveik paralyžiuotą moterį Sybil.

1954 m. Mason pradėjo gydytis pas psichiatrę Cornelia B. Wilbur. Kaip ir Christine Sizemore atveju, Wilbur galiausiai sugebėjo išryškinti stabilią, pasitikinčią asmenybę, pavadintą tiesiog „Šviesiaplauke“ (Blonde), ir sulieti į ją visas kitas asmenybes, veiksmingai išgydydant Mason, o tai  leido jai gyventi laimingą, normalų gyvenimą.

Kaip ir „Trys Ievos veidai“, „Sybil“ iškart tapo bestseleriu ir buvo ekranizuota 1976 m. televizijos filmu, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Sally Field, o daktarės Wilbur vaidmenį atliko Joanne Woodward iš „Trys Ievos veidai“.

Po dviejų knygų ir filmų sėkmės, susidomėjimas įvairiais asmenybės sutrikimais labai išaugo. Nors MPD anksčiau buvo viena iš rečiausių psichikos diagnozių (iki 1976 m. buvo užregistruoti tik 26 atvejai), 1985–1995 metais šis sutrikimas buvo diagnozuotas daugiau nei 40 000 žmonių. MPD sergantys asmenys pradėjo pasirodyti pokalbių šou laidose, kai kurie demonstravo net 4500 skirtingų asmenybių. Tam tikrais atvejais šie asmenybių skilimai išplito už žmogaus ribų, o kai kurie asmenys prisistatė kaip antys, vištos, omarai, tigrai, gorilos, vienaragiai ir net angelai arba Dievas.

Tuo tarpu psichiatrijos sritis stengėsi neatsilikti nuo MPD diagnozių sprogimo. Tuo metu Amerikos psichiatrų asociacijos psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo antrasis leidimas arba DSM-II tik trumpai paminėjo sutrikimą kaip „isterinės neurozės“ porūšį. Tačiau 1980 m. dėl suderintų terapeutų pastangų MPD buvo įtrauktas į DSM-III kaip atskiras sindromas, kuris 1994 m. DSM-IV leidime buvo pervadintas disociatyvaus tapatumo sutrikimu (DID). 1984 m. Čikagoje buvo įkurta Tarptautinė daugialypės asmenybės ir disociacijos tyrimo draugija, o 1988 m. pradėtas leisti specialus medicinos žurnalas „Disociacija“. 1990 m. DID publikuotų straipsnių skaičius nuo 1970 m. išaugo 6000 procentų.

Tęsinys kitame puslapyje: