Ar tikslūs yra mūsų vaikystės prisiminimai? Atsakymas gali būti netikėtas

Pasirodo, dažniausiai jie būna gana tikslūs – ypač jei įvykiai, kuriuos prisimename, yra baisūs ar skausmingi. Tačiau kartais mūsų atmintyje įstringa ir išgalvoti įvykiai, rašo „Live Science“.

Vis dėlto vaikų psichologė, Niufaundlendo memorialinio universiteto (Kanada) profesorė Carole Peterson, kuri specializuojasi ankstyvosios vaikystės atminties srityje, sako, kad mūsų prisiminimai nėra nepriekaištingi, ir tiek vaikai, tiek suaugusieji gali prisiminti įvykius ne visai tiksliai.

„Bet kokio amžiaus žmonių prisiminimai gali būti iškreipti“, – teigia C. Peterson. „Tai būdinga ne tik ankstyviesiems prisiminimams. Visais amžiaus tarpsniais esame jautrūs įtaigai, nors tiesa, kad jaunesni vaikai yra jautresni nei vyresni vaikai ar suaugusieji“.

Tyrimais nustatyta, kad žmonės dažnai pamiršta įvykius gana greitai po to, kai jie nutiko, ypač jei tie įvykiai buvo įprasti. Žurnale „Psychological Science“ paskelbtame 2020 m. tyrime mokslininkai nustatė, kad žmonės realaus pasaulio įvykius prisimena rečiau, kai nuo jų praeina daugiau laiko. Praėjus daugiau laiko prisiminimai taip pat tampa mažiau detaliais. Tačiau komanda taip pat pastebėjo, kad kai dalyviams pavykdavo sėkmingai prisiminti įvykį, jie 93–95 proc. atvejų buvo tikslūs, nesvarbu, kiek laiko buvo praėję.

Taigi, ką tai reiškia nustatant mūsų pirmųjų prisiminimų tikslumą?

2011 m. žurnale „Child Development“ paskelbtame tyrime C.Peterson su kolegomis apklausė 4–13 metų amžiaus vaikus apie jų pirmuosius prisiminimus – ir po dvejų metų juos apklausė dar kartą. Tyrėjai nustatė, kad „labiau tikėtina, jog išliks emocijų kupini įvykiai“. Be to, jei vaiko prisiminimai buvo aiškūs – pavyzdžiui, susisteminti ir chronologiškai išdėstyti – buvo didesnė tikimybė, kad jie bus įstrigę atmintyje.

C. Peterson tyrimų metu taip pat nustatytas stiprus ryšys tarp emocijų ir tikslaus įvykių prisiminimo. Pavyzdžiui, jei įvykis yra ypač sukrečiantis ar skausmingas, prisiminimas dažnai būna kokybiškesnis.

Tai patvirtina 2015 m. atliktas tyrimas, kuriame tyrėjai apklausė ikimokyklinio amžiaus vaikus apie susižalojimą, dėl kurio jiems prireikė gydymo ligoninėje. Vėliau, praėjus dešimtmečiui, jie tyrė, ką paaugliai prisiminė apie vaikystėje patirtą traumą. Tyrėjai taip pat apklausė suaugusiuosius, kurie buvo traumų liudininkai.

„Paaugliai nepaprastai tiksliai prisiminė šių labai ankstyvų emocingų ir svarbių įvykių detales, – nurodo C.Peterson. – Tai mus nustebino“.

Kai kuriais atvejais žmonėms – ypač vaikams – gali susiformuoti klaidingi prisiminimai arba ryškūs prisiminimai apie įvykius, kurių niekada nebuvo. Vokiečių psichiatro Michaelio Lindeno 2013 m. išleistoje knygoje „Hurting Memories and Beneficial Forgetting“ (liet. „Skaudūs prisiminimai ir naudingas užmiršimas“) teigiama, kad dideli socialiniai lūkesčiai gali lemti klaidingų prisiminimų atsiradimą vaikams, kurie išmoksta reaguoti taip, kaip iš jų tikimasi. Šie klaidingi prisiminimai gali būti nepaprastai tikroviški ir detalūs, todėl juos sunku atskirti nuo tikrų prisiminimų.

2011 m. žurnale „Medical Hypotheses“ paskelbtame tyrime bandyta nustatyti, kodėl atsiranda klaidingi prisiminimai. Tyrėjai teigė, kad „klaidinguose prisiminimuose ryškus emocinis skatinimas“, ir pridūrė, kad „emocijos gali užgožti arba išstumti abejonę dėl klaidingo prisiminimo“. Tyrimo autoriai taip pat pažymėjo, kad „įtaigumas“ (angl. „suggestibility“), atrodo, yra pagrindinis klaidingus prisiminimus nulemiantis veiksnys.

Faktai ir fikcija

Daugelio žmonių ankstyvieji prisiminimai yra banalūs, paviršutiniški arba abstraktūs, rašo „Live Science“. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad esame linkę aiškiau prisiminti emocinius įvykius, kiek tikėtina, kad šie paprastesni prisiminimai bus tikslūs?

2017 m. C.Peterson paskelbė tyrimą, kuriame 4–9 metų amžiaus vaikai iš pradžių prisiminė savo pačius ankstyviausius prisiminimus, o po aštuonerių metų jų vėl buvo klausiama apie juos. „Turėdami keletą labai bendrų užuominų, jie prisiminė daugumą – bet ne visus – įvykius, tačiau konkretus paminėtas turinys dažnai skyrėsi“, – sakė C. Peterson.

Vaikai, kurie pirmos apklausos metu buvo 6 metų ir vyresni, antrosios apklausos metu pasakojo apie įvykius per daug neprieštaraudami jaunesnėms savo versijoms, tačiau skyrėsi tai, apie ką jie pasirinko kalbėti, pastebėjo C. Peterson.

„Pavyzdžiui, pasakodami apie konkrečią išvyką su stovyklavimu, jie dažnai apibūdindavo skirtingus komponentus. Tačiau vaikai, kuriems pirminio interviu metu buvo 4 ar 5 metai, daug dažniau prieštaravo tam, ką pasakojo anksčiau“.

Galiausiai, pasak C. Peterson, labai sunku nustatyti tikrąjį prisiminimų tikslumą, ypač kai jie yra iš ankstyvosios vaikystės, nebent yra įvykio įrodymų – pavyzdžiui, vaizdo įrašų.

Parengta pagal „Live Science“.