Tai – dar neįprastesnis ir labiau nerimą keliantis potyris nei deja vu. Ar esate tai patyrę?

Atlikę tyrimą mokslininkai nustatė, kad šis reiškinys atsiranda tada, kai pažįstamus dalykus atpažįstanti smegenų dalis nebesinchronizuoja su realybe. Deja vu yra signalas, kuris įspėja apie šį keistumą: tai savotiškas atminties sistemos „faktų patikrinimas“.

Deja vu priešingybė yra jamais vu – kai kažkas, kas jums pažįstama, atrodo nerealu ar nauja. Neseniai atliktame tyrime mokslininkai tyrė šio reiškinio mechanizmą.

Pavyzdžiui, jamais vu gali pasireikšti tuo, kad pažvelgus į pažįstamą veidą, jis staiga pasirodo neįprastas ar neatpažįstamas – arba staiga pamirštate puikiai mokėtos dainos žodžius. Galbūt jums yra tekę eiti į ne kartą aplankytą vietą ir pasijusti pasimetusiam – arba pamatyti ją „naujomis akimis“?

Tai dar retesnis jausmas nei deja vu, ir galbūt dar neįprastesnis ir nerimą keliantis potyris. Kai klausimynuose apie kasdienio gyvenimo patirtį mokslininkai paprašė žmonių šį potyrį apibūdinti, jie pateikė tokius pasakojimus: „Atlikdamas egzamino užduotį teisingai parašau žodį – pavyzdžiui „apetitas“ – bet vis grįžtu prie to žodžio dar ir dar kartą, nes galvoju, kad jis gali būti užrašytas neteisingai“.

Kasdieniame gyvenime tai gali išprovokuoti dalyko pakartojimas arba ilgas žiūrėjimas į jį.

Prieš atlikdami tyrimą mokslininkai spėjo, kad laboratorijoje šį potyrį būtų gana lengva sukelti, jei tiesiog paprašytų tyrimo dalyvių ką nors pakartoti vėl ir vėl, kol tai taptų beprasmiška ir painu.

Toks buvo pagrindinis mokslininkų eksperimentų su jamais vu planas. Pirmojo eksperimento metu 94 studentai turėjo rašyti tą patį žodį. Jie tai darė su dvylika skirtingų žodžių, įskaitant įprastus žodžius – pavyzdžiui, „durys“ – ir mažiau įprastus – pavyzdžiui, „velėna“.

Mokslininkai prašė dalyvių kuo greičiau ir kuo daugiau kartų perrašyti žodį, bet pasakė, kad jie gali sustoti, jei pajus „keistą jausmą“, nuobodulį ar rankos skausmą.

Dažniausiai dalyviai sustodavo dėl to, kad pradėdavo jaustis keistai – 70 proc. respondentų bent kartą sustojo dėl to, kad pajuto jamais vu. Paprastai tai nutikdavo maždaug po minutės (po 33 pakartotinų perrašymų) ir paprastai tai būdavo pažįstamų žodžių atvejais.

Antrajame eksperimente mokslininkai prašė daug kartų užrašyti žodį „the“, manydami, kad jis yra dažniausias anglų kalboje. Šį kartą 55 proc. žmonių sustojo dėl priežasčių, atitinkančių mokslininkų pateiktą jamais vu apibrėžimą.

Žmonės savo patirtį apibūdino įvairiai, pavyzdžiui: „kuo daugiau į žodį žiūri, tuo labiau jis praranda prasmę“, „atrodė, kad praradau rankos kontrolę“ ir „neatrodo teisingai, beveik atrodo, kad tai iš tikrųjų nėra žodis, bet kažkas mane įkalbėjo manyti, kad tai yra žodis“.

Dar 1907 m. viena iš psichologijos pradininkių Margaret Floy Washburn paskelbė tyrimą, kuris parodė, kad žodžiai, į kuriuos buvo žiūrima tris minutes, „prarado asociatyvinę galią“ – jie pasidarė keistoki, prarado prasmę ir laikui bėgant tapo fragmentiški.

Unikalus naujo tyrimo indėlis, anot mokslininkų, yra idėja, kad reikšmės transformacijas ir praradimus kartojant lydi ypatingas jausmas – jamais vu.

Jamais vu – tai signalas jums, kad kažkas tapo pernelyg automatiška, pernelyg sklandu, pernelyg dažnai pasikartoja. Jis padeda mums „ištrūkti“ iš vykdomų informacijos apdorojimo procesų.

Pasak mokslininkų, prasminga, kad taip turi nutikti – nes mūsų kognityvinės sistemos turi išlikti lanksčios, kad galėtume nukreipti savo dėmesį ten, kur reikia, o ne per ilgai klajoti pasikartojančiose užduotyse.

Parengta pagal „Science Alert“.