Ar metalo muzika gali padėti išgelbėti pasaulį? Ką atskleidžia tyrimai

Metalas kaip žanras, besiskiriantis nuo roko, atsirado XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai atlikėjai stengėsi kurti sunkesnę muziką. Atsakyti į klausimą, kas muziką daro „metaline“, gana sunku – čia susideda ir charakteringi būgnų ritmai, ir specifinė bosinė ar šiurkščios ritmo bei šaižios solo gitaros, o taip pat ekspresyvus, kartais agresyvus vokalo stilius – nuo riaumojimo iki falceto. Turbūt būtent toks derinys iš esmės ir atskiria metalo muziką nuo pankroko ir kitų kraštutinių muzikos stilių. Tačiau net ir šios savybės ne visai atskleidžia žanrą esmę – nes metalas yra daugialypis.

„Kad ir kokią muziką bemėgtumėte – greičiausiai bus ir tokios muzikos metalo grupės atitikmuo, – sako daugelį metų apie sunkiąją muziką rašanti žurnalistė Kim Kelly. – Jei kam nors patinka nežemiškos melodijos, švarus dainavimas ir emocinga atmosfera – tikras ras taip skambančią metalo grupę. Jei jus domina hiphopas – [metale] tai irgi gali būti kaip pereinamasis ar jungiamasis audinys“.

Metalistai nėra tokie, kokius įsivaizduojate

Kaip kad šis žanras yra sudėtingesnis, nei galima numanyti, taip yra ir su jo gerbėjas. Jie yra labai įvairūs – ir mažiau pikti, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir dar – jų yra visur. Pavyzdžiui, 2021 m. visose 145 pasaulio valstybėse egzistavo bent po vieną aktyvią metalo grupę.

Ir priešingai populiariam įsitikinimui, ne visi metalo gerbėjai atrodo kaip stambūs vikingai. Tuo įsitikino ir etnomuzikologė bei knygos „What Are You Doing Here? A Black Woman's Life and Liberation in Heavy Metal“ (liet. „Ką tu čia veiki? Juodaodės moters gyvenimas ir išsilaisvinimas sunkiajame metale) autorė Laina Dawes – tyrinėdama, kodėl jauni juodaodžiai amerikiečiai linkę rinktis agresyvią muziką. Jos kelerių pastarųjų metų interviu su atlikėjais ir gerbėjais rodo, kad pankroko, powerviolence, grindcore ir kiti žanrai, kurie yra aiškiai politiniai, gali būti katarsio forma jaunimui, susiduriančiam su individualia ir sistemine priespauda.

Nuo 8-ojo iki 9-ojo dešimtmečio pradžios šį poreikį tenkino repas – nes buvo kuriamas apdainuojant policijos smurtą ir rasizmą, skurdą ir gyvenimą ekonominėse paraštėse. „Tada repas buvo kraštutiniškesnis nei dabar, todėl juodaodžiai jaunuoliai galėjo išlieti savo vidinį pyktį“, – sako L. Dawes. Tačiau jos tyrimai rodo, kad šiuolaikiniai kūriniai, pasižymintys sklandžia garso inžinerija ir platesniu tekstų spektru, nesuteikia tokio pat išsilaisvinimo. „Šiais laikais sunkusis metalas [tam] gali būti geresnis žanras“, – teigia tyrėja.

Metalas yra intensyvus. Bet ar pavojingas?

Nepaisant daugėjančių įrodymų, vis dar gajus stereotipas, kad metalo gerbėjai yra linkę į smurtą, todėl tėvams ir pedagogams ši muzika kelia susirūpinimą. Dėl šios priežasties įvairių sričių mokslininkai daug dėmesio skiria besiaiškindami tai, kaip ši muzika gali formuoti protus. Jie tyrinėjo metalistų asmenybės bruožus, vertino jų polinkį į savęs žalojimą ar smurtą ir net svarstė apie su galvos kratymu susijusių smegenų traumų rizikas.

Ir metalistai tikrai turi bendrų bruožų – tik ne tokių, kaip gali atrodyti pašaliniams. Remiantis 2013 m. Vestminsterio universiteto ir HELP universiteto koledžo Kvala Lumpūre (Malaizija) atlikto tyrimo duomenimis, jie dažniau nei vidutinis žmogus rūpinasi tuo, kad būtų laikomi „unikaliais“. Jie taip pat yra mažiau religingi ir šiek tiek prasčiau save vertina.

2015 m. Stenfordo ir Kembridžo universitetų psichologai paskelbė, kad žmonės, turintys „sisteminimo“ bruožų – linkę analizuoti dalykus ir ieškoti dėsningumų – dažniau mėgsta intensyvią muziką ir atmeta ramius dainininkus.

2009 m. Škotijos Herioto-Watto universiteto psichologai nustatė, kad metalistus traukia teatrališkumas – ir šia nuostata jie dalijasi su klasikinės muzikos mėgėjais, o iš tikrųjų šias grupes skyrė tik amžius: jaunesni žmonės mieliau renkasi „Metallica“ nei Mozartą.

O 2018 m. Australijos Macquarie universiteto paskelbti tyrimai parodė, kad polinkis į agresyvias melodijas dar nereiškia, kad esi serijinis žudikas: agresyvios muzikos klausymasis nenuslopina jautrumo smurtui.

Tačiau tai nereiškia, kad metalas klausytojo neveikia. 2015 m. atliktame tyrime buvo apklausti 377 žmonės, kurie devintajame dešimtmetyje buvo metalistais. Nors jaunystėje jie dažnai įsitraukdavo į rizikingus „sekso, narkotikų ir rokenrolo“ įpročius, tuo metu jie taip pat buvo gerokai laimingesni nei jų bendraamžiai – ir geriau prisitaikė prie gyvenimo suaugę. Gali būti, kad buvimas kultūros paraštėje gali padėti išsiugdyti stiprų savęs suvokimą ir galbūt net padėti užmegzti palaikančias draugystes.

Jei paklausite gerbėjų, kodėl jie klausosi metalo – jie tikriausiai atsakys, kad tai juos džiugina – o kai kurie tyrimai rodo, kad sunkios melodijos netgi gali padėti valdyti emocijas. 2015 m. Kvinslendo universiteto (JAV) atliktame tyrime buvo vertinama, kaip ekstremali muzika veikia tvarkymąsi su pykčiu.

Pirmiausia tyrėjai 39 metalistams taikė „pykčio indukciją“, strategiškai skatindami juos prisiminti įvykius, dėl kurių jie buvo labai supykę – o paskui kai kuriems iš jų nurodė klausytis metalo iš savo grojaraščių.

Jei visuotinai paplitusios prielaidos, kad intensyvi muzika iš tikrųjų sukelia pyktį, iš tiesų būtų buvusi teisingos, tuomet tyrimo dalyviai klausydamiesi muzikos turėjo dar labiau įsiusti. Tačiau taip neatsitiko: dalyviai teigė, kad klausydamiesi metalo ir po to jautėsi pozityviai ir „įkvėptai“. Autoriai teigia, kad intensyvi muzika gali būti sunkios emocijos žaibolaidis, o ne jos šaltinis.

Ar metalas gali padėti išgelbėti pasaulį?

Jei pripažįstame, kad metalas kuria bendruomenes (ir dažnai veikia kaip valantis efektas), vadinasi, galvos kratymas (žinoma, nebūtinai tiesiogine prasme) gali padėti išgyventi sunkius laikus – įskaitant, vieno mokslininko teigimu, artėjančią klimato apokalipsę.

Išlaikyti psichinį ir emocinį atsparumą – t. y. įveikti sunkius jausmus – bus labai svarbu norint išgyventi sukrėtimus ir kurti stipresnę ateitį. Štai kodėl ekologas ir kompleksinių sistemų tyrėjas Davidas Angeleris 2016 m. žurnale „SpringerPlus“ paskelbė straipsnį apie metalinės muzikos potencialą. Pasak D. Angelerio, atsparių visuomenių kūrimas priklauso nuo sudėtingų veiksnių, darančių įtaką ir sistemoms, ir individams. Viskas, kas padeda žmonėms susidoroti su savo emocijomis – įskaitant katarsį, kurį daugelis jaučia klausydamiesi metalo – taip pat padeda išlaikyti tvirtas bendruomenes.

Tačiau mokslininko idėjos neapsiriboja vien tuo. Kas būtų, jei metalistai galėtų bendradarbiauti su tvarumo bendruomene? „Turime grįžti į romantizmo epochą, kai skirtingos sritys – pavyzdžiui, menai ir gamtos mokslai – nebuvo viena kitai prieštaraujančios“, – sako jis. Jei apie metalą ir tvarumą galvojate kaip apie sudėtingas ekosistemas, analogiškas toms, kurias matome gamtoje, nesunku įsivaizduoti, kaip šios dvi sritys galėtų sąveikauti ir kurti pokyčius sisteminiu žmonių lygmeniu.

Ir tam tikra prasme tai jau vyksta. Vis daugiau grupių – ypač black, thrash metalo ir grindcore – savo dainų tekstuose nagrinėja tokias temas kaip klimato kaita, biologinės įvairovės nykimas ir aplinkos žlugimas.

Kalbėdami apie problemas, kurias jie mato kiekvieną dieną, atlikėjai padeda informuoti kitus apie savo patirtį ir leidžia žmonėms žinoti, kad jie nėra vieniši savo problemose. Kai kurie gerbėjai galbūt net patys taps mokslininkais (o tarp mokslininkų yra ir tikrai daug metalistų, kad ir buvusių. Jei tik „buvusių“ būna). Tvarumo specialistai savo ruožtu galėtų įsiklausyti į muzikoje skambančius iššūkius bei rūpesčius ir nukreipti savo studijas į tas sritis, kuriose šios problemos sprendžiamos.

Tokie ryšiai ir grįžtamojo ryšio ciklai, D. Angelerio nuomone, galėtų padėti „sumažinti kančias, išlaidas ir toleranciją“. Jis priduria, kad turtingos metalo garso struktūros – ir tai, kiek jos skiriasi tarp metalo požanrių – galėtų būti ideali priemonė meniškai perteikti sudėtingas problemas. Pavyzdžiui, simfoninis metalas gali sukelti harmoningus ir stiprinančius jausmus, mathcore – perteikti chaosą, o doom metalas gali padėti tvarkytis su neviltimi.

Ar kitos muzikos rūšys taip pat galėtų suteikti tokią naudą? Žinoma. Tačiau dėl nuolatinio metalo noro kalbėti apie nemalonias tiesas, polinkio paversti nelaimę emociniu atsparumu ir gebėjimo kurti bendruomenę visame pasaulyje, ši muzika yra pavyzdys, kaip menas gali ir toliau teikti mums gyvenimo prasmę bei paramą – net kai viskas aplinkui griūva.

„Metalui niekada nebuvo suteiktas deramas įvertinimas, – sako muzikos žurnalistė K. Kelly. „Bet velniop, kad mūsų negerbiate. Metalas nelaukia jūsų pritarimo“.

Parengta pagal „Popular Science“.