Neuromokslininkai atrado netikėtą šypsenos vaidmenį pokalbyje. „Jie sinchronizuojasi“

Tačiau naujas tyrimas parodė, kad ji taip pat suderina žmonių elgesį ir iš tikrųjų gali būti laikoma abipusiu elgesio tipu.

Kai žmonės bendrauja, jie sinchronizuojasi skirtingais lygmenimis. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus ištaria tam tikrus žodžius, jo pašnekovo smegenys atkartoja aktyvumą, kurio reikėjo juos ištarti.

Tuo tarpu ryšys tarp įsimylėjusiųjų yra dar artimesnis nei tarp artimų draugų: romantiški partneriai sinchronizuojasi ne tik neuroninių signalų lygiu, bet ir emocijų lygiu.

Specialistai iš Fudžitos sveikatos ir higienos universiteto bei Japonijos mokslo plėtros skatinimo asociacijos (abu – Japonijoje) nustatė, kad vieno pašnekovo šypsena veikia tai, kaip dažnai ir kada pokalbio metu šypsosi kitas.

Mokslinį straipsnį, kuris tai patvirtina, paskelbė žurnalas „Frontiers in Behavioral Neuroscience“.

Mokslininkai atliko eksperimentą su 40 žmonių – 20 vyrų ir 20 moterų. Jų paprašyta susirinkti poromis ir kalbėtis akis į akį tris minutes, kartais šypsantis šiek tiek, vidutiniškai ir plačiai.

Tyrėjai stebėjo pašnekovų reakcijas į vienas kito šypsenas ir matavo šypsenų dažnį bei intensyvumą, naudodami specialią programinę įrangą.

Kalbantys daugiau šypsojosi, kai matė klausytojų šypsenas. Ypač stipriai tai pasireiškė porose, kuriose pašnekovai buvo tos pačios lyties.

Bendraujant vyrams ir moterims tyrėjai tokio efekto nepastebėjo, tačiau užfiksavo, kad kalbantys tokiose porose šypsosi dažniau nei klausytojai.

Tikėtina, kad jie tai darė norėdami užmegzti ryšį ar padaryti jį tvirtesnį.

Eksperimento dalyviai pranešė, kad pokalbio metu daugiau malonumo patirdavo, jei jų pašnekovas (nepriklausomai nuo vaidmens) dažnai šypsodavosi.

Tyrimas taip pat parodė, kad tiek vienos lyties, tiek mišriose porose žmonės linkę šypsotis vienu metu. Tai rodo, kad šypseną galima laikyti abipusiu elgesiu.

„Pagrindinis šio tyrimo tikslas buvo sukurti metodiką demencijos simptomų vertinimui, atsižvelgiant į tai, kad žmonės, sergantys šia liga, paprastai praranda mimiką. Taip pat siekiame įvertinti šių žmonių reabilitacijos efektyvumą. Šis tyrimas iš esmės yra pirmas žingsnis siekiant pasiekti didelį tikslą, vertinant, kaip žmonės su demencija reaguoja į jaunų sveikų pašnekovų šypsenas“, – paaiškino darbo autoriai.

Be potencialios naudos mažinant demencijos simptomus, tyrimas parodė svarbią mimikos vaidmenį kasdieniame bendravime.

Šypsena leido ne tik pagerinti pašnekovo įspūdį apie pokalbį, bet ir užmegzti tvirtesnį ryšį.