Galvojate, kad jus apgauti labai sunku? Išbandykite paprastą testą - kaip veikia Mozės iliuzija

Štai jums paprastas ir greitas testukas:

Anot biblinio pasakojimo, kas prarijo Joną?

Kiek kiekvienos rūšies žvėrių į Arką paėmė Mozė?

Jeigu į pirmą klausimą atsakėte „banginis“, o į antrą – „du“, tuomet priklausote daugumai žmonių. Nors visiems puikiausiai žinoma, kad pagal biblinį pasakojimą Arką pastatė ir gyvūnus nuo potvynio gelbėjo ne Mozė, o Nojus.

Psichologai šį reiškinį vadina Mozės iliuzija. Ir tai – tik vienas pavyzdys, iliustruojantis, kad žmonės labai sunkiai pastebi faktines klaidas juos supančiame pasaulyje. Netgi tada, kai žmonės žino teisingą informaciją, jie dažnai nesugeba pastebėti jų informacijai prieštaraujančių faktinių klaidų – ir netgi yra linkę panaudoti klaidingą informaciją kitose situacijose.

Kognityvinės psichologijos tyrimai rodo, kad žmonės iš prigimties yra prasti faktų tikrintojai ir kad mums be galo sunku dalykus, apie kuriuos išgirstame arba skaitome, palyginti su tuo, ką jau žinome konkrečia tema. O dabar, vadinamojoje, „melagingų žinių“ eroje tai yra itin svarbu – nuo to priklauso, kaip žmonės vartoja žurnalistiką, socialines medijas ir kitą viešai prieinamą informaciją.

Negebėjimas pastebėti to, kas yra klaidinga

Mozės iliuzijos veikimas moksliškai patikrintas praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje. Ji pasireiškia ne tik atsakinėjant į du konkrečius ką tik matytus klausimus, bet daugybėje sričių, o pagrindinė tyrimo išvada buvo ta, kad žmonės – netgi tada, kai aiškiai žino tikslią, teisingą informaciją – nesugeba pastebėti klaidos ir dėl to būna suklaidinami, rašo Vanderbilto universiteto (JAV) psichologė Lisa Fazio.

Šiame tyrime 80 proc. dalyvių nesugebėjo pastebėti klaidos klausime, nors vėliau į klausimą „Kas surinko gyvūnus į Arką?“ atsakė teisingai. Ir tai – nepaisant fakto, kad prieš atsakinėjant į klausimus tiriamieji bus įspėti, kad kai kurie klausimai bus „nelabai teisingi“, buvo pateiktas ir tokio „neteisingo“ klausimo pavyzdys.

Mozės iliuzija aiškiai pademonstruoja tai, ką psichologai vadina „aplaidumu“ – žmonės turi reikiamą informaciją, bet nesugeba ja pasinaudoti.

Vienas iš būdų, kuriuo psichologai analizavo „žinių apleidimą“ – duoti žmonėms skaityti pramanytus pasakojimus, kuriuose esama ir faktinės, ir klaidingos informacijos apie pasaulį. Pavyzdžiui, vienas toks pasakojimas yra apie veikėjo vasaros darbą planetariume. Dalis informacijos šiame pasakojime buvo teisinga: „Man pasisekė, turėjau galimybę dėvėti didžiulį, seną kosminį skafandrą. Nežinau, ar turėjau jaustis kaip koks nors konkretus asmuo – galbūt kaip Neilas Armstrongas, pirmasis Mėnulyje išsilaipinęs žmogus“. Kita dalis informacijos buvo klaidinanti: „Visų pirma turėjau pertikrinti visus įprastinius astronominius faktus, pradedant nuo to, kaip veikia mūsų Saulės sistema, kad Saturnas yra didžiausia planeta ir panašiai“.

Vėliau tyrimo dalyviams buvo pateiktas žinių patikrinimo testas, kuriame buvo klausimų, nesusijusių su skaitytu pasakojimu (pvz., „Kokie brangakmeniai yra raudonos spalvos?“), o taip pat – klausimų, susijusių su pasakojimu (pvz., „Kokia yra didžiausia Saulės sistemos planeta?“). Patikimai nustatyta, kad perskaityta faktiškai teisinga informacija padėjo tiriamiesiems teisingai atsakyti į tokius klausimus, kaip „Kas buvo pirmas Mėnulyje išsilaipinęs žmogus“. Tačiau taip pat nustatyta ir neigiama klaidinančios informacijos įtaka: dalyviams buvo sunkiau prisiminti, kad iš tiesų tai Jupiteris yra didžiausia Saulės sistemos planeta, todėl jie buvo dažniau linkę atsakyti, kad didžiausias yra Saturnas.

Tokia neigiama klaidinančios informacijos įtaka pastebima netgi tada, kai neteisinga informacija tiesiogiai prieštarauja ankstesnėms tiriamųjų žinioms. Viename tyrime mokslininkai pateikė tiriamiesiems žinių patikrinimo testus, o praėjus dviem savaitėms davė skaityti pasakojimus su klaidinančiomis detalėmis. Tad jiems buvo žinoma, ką kiekvienas iš tiriamųjų žinojo, o ko nežinojo. Bet skaitydami klaidingus pasakojimus tiriamieji „sugėrė“ neteisingas žinias: jų įsisavinimas buvo vienodai efektyvus nepriklausomai nuo to, ką tiriamasis žinojo iki tol.

Ar galime pagerinti savo gebėjimą atpažinti klaidinančią informaciją?

Taigi, susipažinome su faktu, kad žmonės nesugeba pastebėti klaidų skaitomoje medžiagoje ir klaidinga informacija naudojasi vėlesnėse situacijoje. Bet ko galime imtis, kad būtume atsparesni dezinformacijos įtakai?

Panašu, kad padeda tam tikros srities ekspertizė ar bent jau gilesnis žinių bagažas, tačiau ir tai visiškai nepašalina problemos. Pavyzdžiui, netgi paskutinių kursų biologijos studentai bandys ieškoti atsakymo tokiam klaidinančiam klausimui, kaip „Vandens molekulėje yra du helio atomai. Kiek joje yra deguonies atomų?“ Tiesa, tikimybė, kad biologai atsakinės į tokį klausimą yra kiek mažesnė, nei istorijos paskutinių kursų studentams. Jeigu klausimai būna susiję su istorija, padėtis būna priešinga.

Psichologai laboratorinėje aplinkoje išbandė daug įvairių būdų sumažinti dezinformacijos įtaką tiriamiesiems, tačiau didelė dalis bandymų arba neturėjo jokio poveikio, arba netgi padidino norą įsisavinti klaidingas žinias. Iš pradžių buvo iškelta hipotezė, kad tiriamieji lengviau pastebės klaidas, jeigu informacijos apdorojimui bus skiriama daugiau laiko. Todėl pasakojimai buvo pateikti sulėtinto garso įrašo pavidalu. Tačiau papildomas laikas aptikti klaidas ir ignoruoti jų teikiamą informaciją iš tiesų tik didino tikimybę, kad vėliau apgaulingomis žiniomis bus naudojamasi vėlesniuose žinių patikrinimo testuose.

Buvo bandoma kritinę informaciją išskirti raudonu šriftu. Skaitytojai buvo įspėti atkreipti ypatingą dėmesį į tokią išskirtinai pažymėtą informaciją tikintis, kad taip bus lengviau atpažinti klaidinančią informaciją ir vėliau bus išvengta klaidų. Bet rezultatas buvo priešingas – į klaidinančią informaciją tikrai buvo atkreipta daugiau dėmesio ir ja vėlesniuose žinių patikrinimo testuose buvo remiamasi labiau.

Vieninteliai būdai, kurie, panašu, padidino tiriamųjų atsparumą melui – tai instrukcijos elgtis kaip profesionaliems faktų tikrintojams. Kai tiriamųjų buvo prašoma paredaguoti pasakojimą ir pažymėti visus netikslius teiginius, jie buvo mažiau linkę priimti pasakojime buvusią klaidingą informaciją kaip tikrą. Panašių rezultatų susilaukta nurodžius skaityti pasakojimą po sakinį ir kiekvieno sakinio gale apsispręsti, ar jame esama klaidų.

Svarbu pažymėti, kad netgi „faktų tikrintojai“ praleidžia daug klaidų bei kartais įsisavina klaidinančią informaciją. Pavyzdžiui, skaitant po vieną sakinį tiriamieji sugebėjo atpažinti apie 30 proc. klaidų. Bet sprendžiant pagal jų žinių patikrinimo rezultatus, jie turėjo aptikti bent 70 proc. klaidų. Taigi, dėmesingas skaitymas padeda, tačiau ne tobulai: vėlesniame žinių patikrinimo teste vis vien buvo remiamasi klaidinga mokslininkų pateikta informacija.

Klaidas darome dėl psichologijos vingrybių

Tai kodėl gi žmonės taip nevykusiai atpažįsta klaidas ir dezinformaciją? Psichologai įsitikinę, kad tą lemia mažų mažiausiai du veiksniai.

Visų pirma, žmonėms būdingas įgimtas polinkis tikėti, kad tai, ką jie sužino yra tiesa (juk įprasta, kad didžioji dalis mūsų perskaitomos informacijos yra teisinga). Esama mokslinių įrodymų, kad smegenyse apskritai visus teiginius apdorojame kaip teisingus, bet tik po to, ėmusis kognityvinių pastangų, kai kurie iš šių teiginių smegenyse pažymimi kaip klaidingi.

Antra, žmonės yra linkę priimti informaciją tol, kol ji yra pakankamai panaši į tiesą. Natūralioje šnekoje dažnai būna klaidų, pauzių, pasikartojimų, pataisymų („Ji dėvėjo mėlyną... oi, ne, norėjau pasakyti juodą, juodą suknelę“). Daroma prielaida, kad norėdami palaikyti pokalbį privalome prisitaikyti prie jo ritmo – priimti informaciją, kuri yra „pakankamai gera“ ir judėti pasroviui.

Be to, žmonės nepasiduoda mulkinimui, jeigu jiems pateikiama informacija yra akivaizdžiai klaidinga. Pavyzdžiui, tiriamieji nebandė atsakyti į klausimą „Kiek kiekvienos rūšies gyvūnų į Arką paėmė Nixonas?“ ir net nesirengė patikėti, kad didžiausia Saulės sistemos planeta yra Plutonas, nors tyrime panaudota ir tokių pasakojimų variantų.

Taigi, klaidingos informacijos atpažinimas ir pataisymas yra sudėtingas darbas, kurio atlikimui priešinasi natūralus mūsų smegenų veikimas. Vien kritinis mąstymas mūsų neišgelbės. Mūsų psichologijos vingrybės yra priežastis, dėl kurios rizikuojame pasiduoti klaidingos informacijos, dezinformacijos ir propagandos poveikiui. Profesionalai faktų tikrintojai yra itin svarbūs ieškant klaidingos visuomenei pateikiamos informacijos. Todėl būtent šios profesijos žmonės yra geriausia priemonė saugant visuomenę nuo klaidingos informacijos, kurią mes lengvai įtrauktume į savo pasaulėžiūrą.