Kam gresia atidėto gyvenimo sindromas? Kodėl žmonės pasirenka tokią strategiją, kuri anksčiau ar vėliau, bet veda į depresiją?

„Priešais mane sėdi mergina, – pasakoja psichologė Jelena Martynova. – Ji verkia, kad viskas jos gyvenime susiklostė ne taip, kaip norėjo. – Aš jos klausiu:

– Ar teisingai tave suprantu, kad tavo gyvenimas, kurį gyveni, tau nepatinka?

– Taip. Visai nepatinka, – šniurkščioja ji nosimi ir atsidūsta.

– O kada pradėsi gyventi, kaip nori, kaip tau patinka?

– Kai turėsiu savo būstą, tada mano gyvenime bus viskas kitaip, – atsako pamąsčiusi mergina, džiaugdamasi suradusi sprendimą.

Ji žvelgia į mane tikėdamasi pritarimo. O aš nenoriu jos nuvilti, nes žinau, kad tai yra atidėto gyvenimo sindromas.

Kiek kartų girdėjau tokias frazes iš žmonių, svajojančių apie permainas savo gyvenime. Frazes, kuriose tikras gyvenimas turi prasidėti paskui, kai susiklostys tam tikros aplinkybės, o dabartis, kurioje gyvena žmogus, yra tik pasiruošimas tam tikrajam.“

Kai kurios naujo gyvenimo sąlygos priklauso nuo paties žmogaus: „Kai išeisiu iš šito darbo…“, „Kai parašysiu diplominį darbą…“ „Kai uždirbsiu krūvą pinigų…“, „Kai gyvensiu atskirai…“

Kitais atvejais naujo gyvenimo pradžios sąlygas turi sukurti kiti: „Kai vyras nustos gerti…“, „Kai sūnus baigs universitetą…“, „Kai duktė ištekės…“, „Kai išsikraustys nepakenčiami kaimynai…“, „Kai emigruosime…“

Ir gyvena sau žmogus, metų metais atidėliodamas naują įdomų darbą, laisvalaikio pomėgius, poilsį, keliones, asmeninę laimę, gerą nuotaiką. Taip gali praeiti ne tik keli metai, bet ir keli dešimtmečiai.

„Jeigu būnant 20–30 metų dar atrodo, kad visos sugalvotos sąlygos būtinai išsipildys, tai sulaukęs 40–50 metų žmogus jau ima suprasti, kad gyvenimas prabėga, o laukti pokyčiai neįvyksta. Žmogus suserga depresija, sunkia, nepagydoma liga, tampa priklausomas nuo kvaišalų ar net ima galvoti apie savižudybę. Taip pasireiškia atidėto gyvenimo neurozė“, – aiškina psichologė Martynova.

Šį terminą sugalvojo psichologijos mokslų daktaras Vladimiras Serkinas, knygos „Šamano kvatojimas“ autorius. Jo nuomone, pagrindinis skirtumas tarp normalaus žmogaus ir neurotiko yra tas, kad normalus žmogus problemas sprendžia, o neurotikas jas nuolat atideda, surasdamas pateisinimų, kodėl taip reikia daryti.

Kodėl žmonės pasirenka atidėto gyvenimo strategiją?

Pirmoji priežastis slypi tame gyvenime, kurį žmogus gyvena. Kad realus gyvenimas atrodytų tik pasiruošimas tikrajam, reikia labai stipriai ignoruoti dabartinį gyvenimą.

Kiekvienas žmogus vaikystėje ir jaunystėje įsivaizduoja būsimo gyvenimo idealą. O kai suauga, pamato, kad jis visai ne toks. Ne toks darbas, ne toks partneris, ne tokie namai ir t. t. Tada jis pabunda vieną rytą ir pajunta, kad gyvena svetimą gyvenimą. O jo vieta yra kitur. Realybė tampa nepakeliama.

Dar sunkiau būna suvokti, kad jis pats apsiriko pasirinkdamas – profesiją, partnerį, gyvenimo strategiją. O jeigu apsiriko, vadinasi, yra blogas ir kvailas. Kaip su tuo gyventi? Kai jis tai supranta, turi tris sprendimus.

1. Pradėti keisti savo gyvenimą.

Darbą, partnerį, būstą… Tam reikia drąsos, ryžto, palaikymo. Tačiau baimė kausto, drąsos trūksta. Artimieji nepritaria.

2. Atsisakyti pokyčių.

Tai reiškia sutikti su tuo gyvenimu, kurį gyvena. Sutikti, kad partneris nepatinka, bet liks su juo VISADA, kad darbas nepakenčiamas, bet dirbs jį VISADA, kad gyvenimas nemalonus, bet NIEKADA nebus laimingas. Priimti visa tai nepakeliamai sunku.

3. Pokyčius galima atidėti.

Žmogus neatsisako keisti savo gyvenimo, nori pokyčių, bet atidėlioja juos.

Kaip galėtų padėti darbas su psichoterapeutu? Tai padėtų surasti jėgų pakeisti tai, ką galima pakeisti, priimti tai, ko negalima pakeisti, ir atskirti vieną nuo kito.

Negalima pakeisti savo tėvų, bet galima pakeisti santykius su jais. Sunku pakeisti savo kūną, amžių, bet galima pakeisti požiūrį į tai. Galima pakeisti santykius su partneriu, nekeičiant paties partnerio. Galima įgyti naują profesiją, persikelti gyventi į kitą miestą.

Iš tikrųjų pakeisti galima labai daug ką. Pažvelkite į savo realų gyvenimą objektyviai. Ar tikrai jis toks blogas? Kas jame yra nepakenčiama, o kas jums patinka ir nenorėtumėte keisti?

Dar viena gyvenimo atidėliojimo priežastis yra rezultato siekimas ir proceso ignoravimas. Procesas ir rezultatas – dvi bet kokio veiksmo pusės. Deja, dažnai, siekdami rezultato, pamirštame procesą. Mes nuolat skubame gyventi, laukiame rytojaus, laukiame ateities, laukiame… Ir nesusimąstome, kas yra gyvenimo rezultatas. Mirtis!

Egzistuoja ir kitas kraštutinumas: per daug įsigilinę į procesą žmonės pamiršta rezultatą. Puola nuo vieno prie kito, taip susikaupia kalnai pradėtų ir neužbaigtų darbų, neužbaigtų išsekusių santykių, kurie neturi nei praeities, nei ateities, negrąžintų skolų. Neišspręstos problemos kaupiasi, jų sprendimas atidėliojamas neribotam laikui. Žmogui pasidaro baisu žiūrėti ne tik į savo dabartį, bet ir ateitį.

Gyvenimas ne šiaip sau atidėliojamas. Jis virsta ypatingos rūšies iliuzija, saviapgaule, kai žmogus gyvena tik savo fantazijomis, nes tik jose jaučiasi saugiai. Šias iliuzijas lydi įvairios priklausomybės: nuo alkoholio, nuo narkotikų, azartinės, emocinės. Savo menkumo, tuštumos suvokimas gali privesti žmogų prie tragedijos.

Jeigu supratote, kad jūsų gyvenimo procesas ir rezultatai yra nesubalansuoti, nepulkite į depresiją. Pabandykite sustyguoti savo laiką, darbus, rūpesčius, planus. Apskaičiuokite, kiek ko galite nuveikti.

Nustatykite prioritetus, surašykite savo darbus. Pagalvokite, ar tikrai tai yra jūsų tikslai., ar tikrai to norite, kokia tų tikslų prasmė. Paanalizuokite, ar tai nėra užmaskuoti poreikiai. Prisiminkite, kad poreikiai nėra patenkinami, skirtingai nuo tikslų, kuriuos galima realizuoti.

Pradėkite gyventi dabar. Gyventi tikrąja prasme – jausti, jaudintis, rizikuoti, daryti klaidų, pulti ir keltis, mylėti ir tikėti. Gana atidėlioti savo laimę, džiaugsmą ir meilę neribotam laikui.