Paaiškėjo, kodėl moterys užsiima tokiais erzinančiais dalykais - tai strateginė kova dėl vyrų?

Bendrais bruožais tyrimo autorių atradimus galima apibrėžti tai: moterims patinka keistis paskalomis (keistis reputacijai žalinga informacija ar nuslėpti reputacijai naudingą informaciją) apie kitas moteris, kurias jos pripažįsta kaip tiesiogines ar netiesiogines konkurentes kovoje dėl romantinės sėkmės.

Iš dalies tuo galima paaiškinti, dėl ko mokyklose tvyro tokia jaunoms panelėms neįtikėtinai negailestinga aplinka, apie kurią liudija ir keletas asmeninių pasakojimų, pateiktų moksliniame darbe:

• „Kai mokiausi gimnazijoje, ten taip pat mokėsi tokia naujokė Hope, kuri labai patiko daugybei berniukų. O tada dvi panelės sukūrė peticiją, kurią privertė pasirašyti visus berniukus. Peticija buvo pavadinta „Niekada nedraugausiu su Megakekše“.
• „Brianna ir Mackenzie sugalvojo Jenny pravardę – pradėjo ją vadinti „Harrieta Plaukuotoji Kekšė“. Jos visiems išpasakojo, kad Jenny eina pabendrauti su berniukais miškelyje už futbolo aikštės. Brianna ir Mackenzie įsteigė klubą, kurį pavadino „Hate Harriet the Whore Incorporated“. Jos prie šio klubo sugebėjo prijungti visas mergaites, išskyrus dvi, kurioms tokie dalykai visiškai nerūpėjo“.

Mokslininkai atliko penkis atskirus eksperimentus, kuriais aiškinosi veiksnius, lemiančius, ar moteris pasirinks kenkti kitos moters reputacijai.

Keturių pirmųjų eksperimentų metu buvo prašoma panelių užpildyti interneto klausimyną. Pirmojo eksperimento metu dalyvėms buvo parodyta patrauklios moters nuotrauka ir jų paprašyta įsivaizduoti, kad ji ką tik prisijungė prie jų socialinės grupės.

Pusei tyrimo dalyvių buvo pasiūlyta įsivaizduoti vienu žingsniu aukštesnio lygio situaciją: įsivaizduoti, kad toji patraukli moteris flirtuoja su jų vaikinu.

Tuomet tiriamosioms buvo pateikta teigiama ir neigiama asmeninė informacija apie nuotraukoje atvaizduota moteris. Pavyzdžiui, „ji miega su tuo, kas kelyje pasitaiko“ ir „ji aukoja pinigus labdarai“. O tuomet buvo klausiama, kokia tikimybė, kad vienu ar kitu tokios informacijos fragmentu bus pasidalinta su kitais žmonėmis.

Rezultatas parodė, kad taikant hipotetinį flirtavimo su vaikinu scenarijų, tiriamosios buvo kur kas labiau linkusios dalintis neigiama informacija ir neskleisti teigiamos informacijos.

Kitų apklausų rezultatai pateikė panašias išvadas: tiriamosios buvo labiau linkusios skleisti paskalas apie moterį, kuomet ji buvo vertinama kaip patraukli ar dėvėjo atvirus drabužius. Kitaip tariant, moterys, ypač tos, kurios vertino save kaip labai konkurencingas, buvo linkusios skleisti paskalas, jeigu suvokdavo kitą moterį kaip grėsmę romantiniuose reikaluose. Įdomu tai, kad paskalų skleidimo tikimybės nė kiek neveikė tai, ar tiriamajai „grėsmę kelianti moteris“ patiko kaip žmogus.

Skirtingai nei penkiuose pirmuose eksperimentuose, pagrįstuose apklausomis, penktojo metu buvo taikomas bendravimas akis į akį. Mokslininkai norėjo patikrinti, ar seksualinio atvirumo lygis, demonstruojamas dėvimais drabužiais, turi įtakos tiriamųjų polinkiu skleisti paskalas apie patrauklią moterį, su kuria joms yra tekę bendrauti asmeniškai.

Tyrėjai pakvietė 104 moteris dalyvauti laboratoriniame eksperimente, kuris iš anksto buvo nupasakotas „kaip žmonės kartu dirba grupėse“. Kiekvienai tiriamajai į grupę buvo priskirtos kitos dvi „dalyvės“. Bet iš tiesų abi tos „dalyvės“ buvo tyrimą vykdančių mokslininkų bendrininkės.

Viena iš šių bendrininkių buvo Francesca. Kiekvienai dalyvei buvo nurodyta kartu su Francesca išspręsti uždavinį, kol trečia moteris viena dirbo kitame kambaryje. Besprendžiant užduotį Francesca tiriamosioms prisipažindavo, kad ją kamuoja pagirios ir kad praėjusią naktį permiegojo su dviem vyrais.

Po kelių minučių instruktoriai nurodydavo, kad Francesca gali išeiti, o ją pakeisdavo kitame kambaryje dirbusi mokslininkų bendrininkė ir jos vėl pradėdavo spręsti kitą uždavinį. Ilgainiui mokslininkų bendrininkė tikrosios tiriamosios paklausdavo: „ir kaip tau patiko dirbti su ta kita mergina?“

Gautas rezultatas atitiko ankstesnių eksperimentų išvadas: mokslininkai sužinojo, kad tiriamosios reputacijai žalinga informacija apie Francescą labiau dalinosi tada, kai ji eksperimento metu dėvėdavo nekuklią aprangą. Kitaip tariant, moterys skleisdavo paskalas apie Francescą tada, kai jos suvokdavo, kad ji yra netiesioginė grėsmė jų romantiniam gyvenimui: vyrus labiau traukia seksualinis atvirumas, demonstruojamas provokuojančiais drabužiais.

Tačiau kai kurios moterys savo paskalas apie Francescą įrėmino altruistiniais tikslais. Jos sakydavo: „aš dėl jos nerimauju“. Sunku pasakyti, ar tai buvo nuoširdus susirūpinimas, ar bandymas užmaskuoti paskalas.

Mokslininkai daro prielaidą, kad siekiant sumažinti tokių mergaičių, kaip Hope ir Jenny kančias nuo patyčių mokykloje, visuomenei visų pirma reikia suvokti paskalų skleidimo motyvacijas.

„Teorija ir mūsų pateikti duomenys rodo, kad Hope ir Jenny skriaudikės tikriausiai jas vertino kaip grėsmę konkurencinėje kovoje siekiant romantinių tikslų. Ir vienu, ir kitu patyčių atveju tai buvo ne atsitiktinis elgesys, jis labai tiesiogiai atitiko romantinės konkurencijos gaires. Tam tikra prasme toks manipuliavimas svetima reputacija moterims atrodo kaip tinkama strategija konkuruoti dėl romantinių ir socialinių partnerių. O tokios agresijos formos išryškinimas yra pirmas žingsnis kovojant su šiuo reiškiniu“, – išvadose rašė mokslininkai.

Pilną tyrimo tekstą rasite šiuo adresu.