Mokslininkė apie vaizduotę - ką mokslas apie ją žino, kaip ją lavinti ir kaip ji veikia mūsų ateitį

– Dažnai vaizduotė siejama su meniniais gebėjimais ir kūrybiškumu. Ar mokslininkai ieško būdų, kaip ją išmatuoti ir pritaikyti praktiškai?

– Vaizduotė mūsų sąmonėje reiškiasi pačiomis įvairiausiomis formomis: vaizdiniais, svajonėmis, fantazijomis, intuicija, sapnais, mintimis, idėjomis, kurios keičia neuronų jungtis mūsų smegenyse. Galima sakyti, jog visas žmogaus gyvenimas yra fragmentiškas ir plastiškas vaizduotės vitražas. Ir šios laike ir erdvėje kintančios, unikalios vaizdinių struktūros iš esmės ir esame mes.

Prisiminus filosofijos istoriją matyti, kad į vaizduotę buvo žiūrima skirtingai: senovės civilizacijų tekstuose aptinkama vaizduotės ir kūrybinės sąmonės galių užuominų, kurios suvokiamos kaip dieviškojo įkvėpimo šaltinis ir kaip dievų dovana išrinktiesiems – pirmiausia aukščiausio rango religijos atstovams, valdovams, su retomis išimtimis – dainiams, kūrėjams.

Antikinėje filosofijoje, Viduramžiais, Renesanso epochoje ir iki pat Švietimo amžiaus vaizduotė buvo suvokiama kaip metafizinis reiškinys, tam tikras dieviškasis fenomenas, magiška, mistiška, neretai ir demoniška, pavojinga, nekontroliuojama galia, nepriklausanti pažinimo procesui. Ilgą laiką vaizduotė buvo priešinama racionalumui, logikai.

Visa tai pasikeičia su Romantizmo epocha, kada pradedama domėtis genijų kūryba, o kūrėjų fenomenas tampa svarbiu apmąstymo objektu. Pradedama aiškintis, kas yra kūryba, kokios yra žmogaus vaizduotės galios.

Kita vertus, iki pat XX a. (tiesa, su retomis išimtimis) vaizduotė laikyta moksliškai netyrinėtina sritimi. Ilgainiui dėl Vakarų pasaulyje įvykusios „racionalumo krizės“ vaizduotė vėl tampa svarbia filosofinių apmąstymų ir mokslinių tyrimų sritimi.

Panašu, kad mūsų laikais vaizduotė iš metafizinio, mistifikuoto reiškinio pamažu virsta konkrečiu, moksliškai išmatuojamu ir kontroliuojamu objektu.

Būtent šis virsmas sukelia daug lūkesčių: jeigu galime „išmatuoti“ vaizduotę ir kūrybiškumą, vadinasi, galime surasti geriausią strategiją, kaip įvaldyti šiuos gebėjimus.

– Ką šiai dienai mokslas patvirtina, kalbant apie vaizduotę?

– Tyrimai rodo, kad smegenys yra plastiškos, ir mums ką nors įsivaizduojant jos fiziškai keičia savo būseną bei struktūrą.

Vis daugėja įrodymų, patvirtinančių, jog kiekviena mūsų mintis ar vaizdinys keičia neuronų jungtis mūsų smegenyse. Tad ką nors įsivaizduodami, atlikdami įvairius vizualizacijos pratimus, mes galime realybėje pasiekti stulbinamų rezultatų. Mūsų mintys ir vaizdiniai gali pakeisti pasaulį. Manau, tai išties nuostabu.

Taigi tokios frazės, kaip „pakeisk mąstymą, ir viskas pasikeis“, tampa rimtomis metodikomis, kaip tai galima konkrečiai padaryti, nes tai yra faktinė tiesa.

– Kas vyksta smegenyse, kai mes ką nors įsivaizduojame?

– Manoma, kad vaizduotė yra įgimtas smegenų gebėjimas sieti įvairias mintis, patirtis, kurias kaupiame nuo pat mažų dienų, taip pat kurti asociacijas, idėjas, vaizdinius ir pan.

Kaip jau minėjau, įrodyta, jog vaizduotės aktyvinimas nepaprastai išplečia žmogiškųjų galimybių ribas ir gebėjimą priimti ar atrasti tam tikrus dažnai netikėtus, kūrybiškus sprendimus įvairiose kasdienio gyvenimo situacijose. Tai įvyksta dėl netikėto neuroninių jungčių tiltų susiformavimo dešiniajame smegenų pusrutulyje.

Nors tradiciškai vaizduotė pirmiausia siejama su menine veikla ar profesinėmis sritimis, kuriose reikia kūrybiškumo, spontaniškų, originalių sprendimų, nereikia pamiršti, kad vaizduotė yra apraizgiusi visą mūsų sąmoningą ir nesąmoningą gyvenimą.

Vaizduotė yra savotiška sąmonę maitinanti ir kurianti gyvybinė energija, kuri labai dažnai užpildo mūsų egzistenciją prasminiais turiniais.

Kai gyvenime nutinka taip, kai, atrodo, viskas prarasta, nieko nebeliko, pasiektas dugnas ir išeities nėra, vis dar lieka vaizduotė. Įelektrinti vaizdiniai, cirkuliuodami mūsų sąmonėje, kuria kitus, alternatyvius pasaulius, galimas išeitis iš įvairiausių situacijų, nes vaizduotė yra nesuvaržyta iš anksto nustatytų taisyklių, kaip „turi būti“.

– Kas lemia, jog vieni turi itin išlavintą vaizduotę, kiti – ne?

– Vaizduotę galima palyginti su biometriniais duomenimis: mes kiekvienas turime individualią akies rainelę, pirštų antspaudus, taip pat ir tam tikrą vaizduotės galią, kurią, beje, galime didinti arba mažinti.

Žinoma, vaizduotei svarbūs ir aplinkos veiksniai. Esama tyrimų, kurie atskleidžia įdomų dėsningumą: vaizduotė suintensyvėja miestuose bei vietovėse, kuriose egzistuoja tvarūs bendraminčių tinklai ir galima apsikeisti idėjomis.

Ši prielaida buvo išbandyta Silicio slėnio korporacijose. Tyrimo metu nustatyta, kad darbo aplinkoje sudarius palankias sąlygas nuolat kontaktuoti skirtingų profesijų atstovams, gimsta įdomūs projektai ir idėjos.

Kol kas nėra žinoma, ar socialinės žiniasklaidos platformos ir virtualūs socialiniai tinklai veikia panašiu principu – ar naršydami, bendraudami internete mes taip pat aktyviname vaizduotę.

Kita vertus, jau senųjų civilizacijų išminčiams buvo žinomos metodikos, kaip ugdyti, suaktyvinti, stimuliuoti vaizduotę, plėsti sąmonės ribas, kad žmogus taptų kūrybingesnis, galėtų efektyviau panaudoti vaizduotės gebėjimus tiek kasdieniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje.

– Kaip tai gali atrodyti realiame gyvenime?

– Savo studentams dažnai pateikiu vieno dzenbudisto mentalinės vizualizacijos pavyzdį, kokiu būdu galima labai greitai „įjungti“ vaizduotę ir iškristi iš kasdienybės srauto.

Jis pasakoja: „Esu Tokijo centre, turiu lipti į metro; aplink didžiulė žmonių minia, visi skuba, toks megapolio fonas – rytinė „beprotybė“. Pradedu įsivaizduoti, kad esu laukinis didelis lokys, ką tik laižęs laukinių bičių medaus, kuris varva nuo mano letenų; ir štai lipu į metro, tačiau ne kaip žmogus, o kaip tas patenkintas lokys, jaučiu medaus skonį ir kvapą.“

Panašūs pratimai sąmonei padeda atitrūkti nuo įtempto, kasdienio, rutininio, buitinio gyvenimo ritmo, suaktyvina vaizduotę ir bent akimirkai padeda sutelkti mintis į visai kitus dalykus.

Tai taip pat leidžia skleistis kūrybinėms galioms, todėl, manau, jog geriausias būdas vaizduotei aktyvinti ir lavinti yra mentalinės vizualizacijos pratimai, kai įsivaizduojame arba projektuojame tam tikras pozityvias, šviesias situacijas.

Pavyzdžiui, jeigu darbe mums reikia priimti svarbų sprendimą arba ruošiamės projektui, labai naudinga iš anksto tam pasirengti įsivaizduojant, kaip tai galėtų įvykti idealiu atveju, esant palankiausioms sąlygoms.

Tokios išankstinės vizualizacijos ne tik ugdo vaizduotę – yra didelė tikimybė, kad jos išsipildys.

– Ar galima teigti, kad savo mintimis ir įsivaizdavimais galime projektuoti save, savo ateitį?

– Akivaizdu, jog pastaruoju metu ši tema ypač aktuali, o knygynai lūžta nuo populiariosios literatūros (tiesa, mano manymu, daugeliu atvejų gan menkavertės), kalbančios apie minčių galią ir visa ko valdymą.

Komercinio kino industrija lygiai taip pat palaiko mentalisto, superherojaus mitą. Ką jau kalbėti apie įvairiausio plauko ekstrasensus, kerėtojus, burtininkus, pseudomokslininkus, kurie pritraukia auditorijas, jas įtikindami turį antgamtinių minties valdymo galių.

Kalbėjimas apie vaizduotės, kitaip tariant, minčių galią, kaip apie kažkokius telepatinius, gyvenimo valdymo gebėjimus, mokslo požiūriu neturi pagrindo. Tai nėra mokslo objektas.

Kita vertus, formuluotė „minties galia“ yra tiksli – be abejo, mūsų vaizduotė turi didelę galią keisti realybę, pasaulį: juk homo sapiens rūšis galinga tapo tada, kai įvyko kognityvinė revoliucija, ir žmonės pradėjo kurti idėjas, atsirado tam tikri abstraktūs vaizdiniai, simboliai, kuriuos mes sugebėjome įsivaizduoti ir jais patikėti, todėl tapome pranašesni už kitas žmonių rūšis, galimai neturėjusias tokio abstraktaus vizualizacijos gebėjimo.

Juk ir dabar užtenka tik apsižvalgyti aplink, kad įsitikintume, jog visa mus supanti aplinka yra vaizduotės apraiškos: pavyzdžiui, paveikslas ant kavinės sienos juk yra jį sukūrusio menininko vaizduotės išraiška, kompiuteris ant stalo – pirmiausiai vaizduotėje jį sukonstravusio žmogaus vizija.

Netgi mus supantys žmonės yra tik mūsų įsivaizdavimai apie juos. Taip, žinoma, jie egzistuoja konkrečioje erdvėje konkrečiu laiku ir yra realūs, tačiau pamąstykime: ar mes juos galime iš esmės pažinti, ar vis dėlto įsivaizduojame, kad pažįstame? Aš laikausi pastarosios versijos.

– Kokie kiti metodai padeda suaktyvinti vaizduotę?

– Manau, geriausias vaizduotės, kūrybingumo lavinimo, psichofizinių gebėjimų tobulinimo metodikas galime rasti klasikiniuose Rytų filosofijos tekstuose. Įvairaus intensyvumo meditacija yra viena pagrindinių technikų, siekiant išplėsti sąmonės galias.

Kitas efektyvus metodas – radikalus veiklų keitimo principas. Neuropsichologų atliekami tyrimai leidžia daryti išvadą, kad jei, pavyzdžiui, užsiimate protiniu darbu ir nerandate tinkamo sprendimo, tokiu atveju geriausia visiškai pakeisti veiklą ir leisti kairiajam smegenų pusrutuliui pailsėti.

Tuomet padidėja tikimybė, kad jūs visiškai netikėtai surasite idėją, kaip išspręsti problemą.

Taip pat kūrybines idėjas stimuliuoja susidūrimas su problema, išėjimas iš komforto zonos. Jeigu neturime problemų, gyvename komfortiškai, rutiniškai, esame viskuo patenkinti ir apie nieką per daug nesukame galvos, tuomet mūsų vaizduotės ištekliai gęsta ir mažai tikėtina, jog tokiomis sąlygomis sąmonėje gims naujos, kūrybiškos idėjos.

Sokratas yra pasakęs: „Neapmąstytas gyvenimas yra nevertas gyventi.“ Na, o gyvenimas nepanaudojant duotų vaizduotės, kūrybingumo galių praranda skonį, intensyvumą ir tampa nykiu egzistavimu pilkoje terpėje.