Kas yra frustracinė tolerancija ir kodėl jos trūkumas yra didžiausia 21 amžiaus žmonių problema?

Prislėgta nuotaika

Kas nors ne taip – ar devalvacija, ar ne tą prezidentą išrinko, ar sunkumai darbe, – iškart kančios, isterijos, „aš to neištversiu“ ir pan. Žmonės naršo po portalus, socialinius tinklus, gąsdina vieni kitus, rašo „aš noriu gyventi, o ne nervintis“. Tai perdėm slogi nuotaika.

Faktas, kad gyvenimas tampa tiesiog truputį sunkesnis. Dažniausiai (ne visada, bet dažniausiai) sunkumų prisideda visai nedaug. Na, tenka šiek tiek daugiau dirbti, mažiau išlaidauti, rečiau važinėti, geriau planuoti biudžetą. Iš esmės nieko mirtino.

Bet žmonės kenčia... Todėl, kad trūksta atsparumo. Žema frustracijos tolerancija. Paprastai tariant, frustracijos tolerancija – tai atsparumas sunkumams.

Taigi, mūsų amžiaus žmonių atsparumas sunkumams yra žemas, gal net labai. Net nelabai rimtas įvykis gali tapti tokia trauma, nuo kurios teks savaitę gydytis.

Kodėl taip yra?

Grubiai tariant, visa tai – infantilizmas, t. y. suaugusio žmogaus elgsenoje išlikę ypatumai, būdingi vaikams.

Grynai vaikiška pozicija yra žiūrėti į bet kokį savo poreikių nepatenkinimą kaip į tragediją. Net dar daugiau. Jeigu norai nedelsiant neišsipildo, iškart prasideda kančia. Vaikui tai yra normalu – toks elgesys jam dažnai būna naudingas, nes padeda gauti iš suaugusiųjų tai, ko jam reikia.

Štai užsimanė vaikas žaislo parduotuvėje, o tėvas nenuperka (patenkinimas neįvyksta iškart). Ką reikia daryti? Bet kuris vaikas žino: reikia kristi ant grindų ir sukelti isteriją. Jeigu tėvas yra silpnos dvasios, nusileis.

Toks pat suaugusiojo elgesys turėtų būti paprasčiausiai keistas. Jeigu jo frustracinė tolerancija yra žema, tokio elgesio iš jo ir reikia tikėtis.

Deja, šiuolaikiniame pasaulyje infantilizmas tiesiog klesti ir veši. Tikriausiai būtent jį reikėtų pavadinti pagrindine žmonių psichologine liga. Daugumos atsparumas nemalonumams yra per silpnas.

Tai natūraliu būdu veikia gyvenimą. Ten, kur žmogus su aukštu atsparumu gūžtelės pečiais ir tęs toliau pradėtą darbą, žemo atsparumo asmuo ims kentėti, panikuoti, rašyti isteriškus komentarus į socialinius tinklus, nervintis, niršti.

O kol jūs kenčiate, rašote piktus komentarus, tol darbu neužsiimate – jums trūksta laiko. Žmogus vis giliau grimzta į išgyvenimus, o darbai stovi. Kaupiasi neišspręstos užduotys, išeina klientai, vaikai lieka nepamaitinti, sutuoktinis nepabučiuotas, tėvai nenuraminti – žmogus juk užsiėmęs nepasitenkinimo išgyvenimu. Kam nuo tokių išgyvenimų pasidaro geriau – retorinis klausimas.

Žinoma, niekas neragina pulti į ekstazę dėl devalvacijos ar ne to politiko, kurio norėjote, išrinkimo. Šie įvykiai gali būti nemalonūs jums asmeniškai, ir nebūtų jokios naudos, jeigu užsidėtumėte rožinius akinius ir vadintumėte tuos įvykius geriausiais savo gyvenime.

Reikėtų pasielgti kitaip: pažiūrėti į juos ramiau ir prisiminti, kad turite kur kas daugiau jėgų, nei jums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jūs galite padaryti daugiau, sugebate nuveikti daug, jūsų frustracinė tolerancija gali būti kur kas aukštesnė nei dabar.

Čia reikėtų papasakoti, kaip ją didinti, bet tai plati tema. Paminėsiu tik du pagrindinius momentus.

1. Viskas galvoje

Jeigu nusprendėte, kad „tai siaubas, aš to nepergyvensiu“, tai taip ir bus. Jeigu nusprendėte, kad „situacija yra nemaloni, bet kaip nors susidorosiu“, tai bus būtent taip. Ką ir kaip nuspręsti – tai jau žmogaus asmeninis reikalas, reikia gerbti kiekvieno pasirinkimą.

2. Suaukite

Vystykite supratimą, kad staigus bet kokio troškimo gyvendinimas yra reta sėkmė. Paprastai tenka palūkėti kažkiek laiko.

Kaip vystyti atsparumą? Ogi paprasčiausiai sakykite sau garsiai, murmėkite po nosimi. Tai jau bus nemažai. Beje, kuo dažniau kartosite garsiai, tuo stipriau ta mintis įsitvirtins galvoje.

Pabaigai noriu priminti, kad pokalbiai apie amžiaus psichologines ligas yra spekuliacijos, ir šis tekstas nėra išimtis. Tačiau minėta problema – žemos frustacinės tolerancijos problema – iš tikrųjų labai svarbi. Jei ne visam šimtmečiui, tai atskiriems žmonėms tikrai.