Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Psichologija

Kiek emocijų turi žmogus? Kam joms mums reikalingos?

2019-04-15 (0) Rekomenduoja   (2) Perskaitymai (330)
    Share

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog lengva suprasti, ar jaučiatės laimingas ar liūdnas, įpykęs ar ramus, tačiau žmonių emocijų spektras toks platus, kad kartais gali būtų sunku jas vieną nuo kitos atskirti. Kas kartą, kai ką nors pajuntate, kūnas inicijuoja fiziologinius pokyčius, cheminių signalų išskyrimą ir elgsenos atsaką.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šioje organizmo reakcijoje dalyvauja pagrindiniai kūno organai, neuromediatoriai ir limbinė sistema.

Limbinė sistema yra seniausia smegenų dalis, kuri, manoma, pirmiesiems žinduoliams išsivystė dar gerokai prieš sudėtingesnį racionalų mąstymą. Joje gausu senovinių nervinių grandinių, kurios, reaguodamos į stimulus, sužadina mūsų emocijas, taip pat per vegetacinę (autonominę) nervų sistemą kontroliuoja „kovok arba bėk“ atsaką.

Šis atsakas užgimė iš poreikio priimti sprendimus, kliaujantis emocijomis. Sužadinus šį atsaką, kūnas prisipildo adrenalino, o širdis pradeda stipriai plakti. Taip mes paruošiami akistatai su grėsme arba gauname energijos nuo jos pabėgti: pavyzdžiui, ar stosime į kovą su atklydusiu maisto ieškančiu lokiu, ar spruksime, kad pasislėptume saugioje vietoje?

Nors šiuolaikiniai žmonės su lokiais susiduria rečiau, tačiau „kovok arba bėk“ poveikį galime justi ir kasdieniame savo gyvenime. Šis atsakas suveikti ir mūsų organizmą pripildyti adrenalinu gali ir tuomet, kai kas nors pasipiktina, jog neišsiplovėme indų. Ir tokiu atveju suaktyvėja širdies ritmas, padažnėja kvėpavimas, smulkūs rankų plaukeliai gali atsistoti piestu, o delnai suprakaituoti. Visa tai vyksta mums nusprendžiant, ar likti ir ginčytis, ar tiesiog saugiai atsitraukti į savo miegamąjį.

Emocijų sukeliami biologiniai kūno pojūčiai kartais gali būti sunkiai atskiriami vieni nuo kitų. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad jaučiate prakaituojančius delnus, kaistančius bei raustančius skruostus ir krūtinėje galingai besidaužančią širdį. Gali būti, jog visa tai jaučiate, nes nerimaudami sėdite odontologo laukiamajame, tačiau taip pat gali būti, jog nekantraudami laukiate po atostogų sugrįžtančio mylimo žmogaus – fiziologinė kūno reakcija abiem atvejais yra tokia pati.

Emocijų interpretacijos priklauso nuo visus šiuos organizmo atsakus apdorojančių smegenų, įvertinančių juos kaip tam tikrus jausmus. Įvertinę situaciją ir kontekstą, emocijoms suteikiame tam tikrus pavadinimus. Tiesa, ne visi tai darome lygiai tokiu pat būdu: mūsų kūnai, reaguodami į skirtingus aplinkos veiksnius, išskiria skirtingus cheminių medžiagų „kokteilius“, todėl kiekvienas žmogus gali reaguoti savitai.

Emocijų chemija

Ten, kur susiduria du neuronai, tarp jų yra labai mažytis tarpelis, vadinamas sinapse. Kad neurono aksonu keliaujantis elektrinis impulsas galėtų įveikti šį tarpelį, jis turi būti paverstas cheminiu signalu. Šią funkciją atliekančios cheminės medžiagos yra vadinamos neuromediatoriais arba cheminiais pasiuntiniais, kurie dalyvauja nulemiant skirtingas reakcijas į situacijas. Emocijos priklauso nuo kintančio neuromediatorių, kurie aktyvuoja skirtingas, už įvairias nuotaikas atsakingas smegenų dalis arba aktyvuoja tas smegenų sritis, kurios lemia vegetacinės nervų sistemos stimuliavimą, kiekio.

Smegenų cheminėms ypatybėms įtaką daro tiek mūsų praeities patirtys, tiek genetikos nulemti polinkiai, kartu paveikdami fiziologinius atsakus ir nulemdami tai, kaip reaguosime įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, kai kas nors paskutinę minutę atšaukia planus arba kai prie mūsų namų durų pasirodo iš anksto apie apsilankymą nepranešęs draugas.

Nors kartais emocijos gali pasirodyti kaip visai neracionalios reakcijos, tačiau jas sukeliantys mechanizmai mūsų smegenyse evoliucionavo vieninteliu tikslu – tam, kad padėtų mums išgyventi. Nors mes skirtingas emocijas interpretuojame kaip malonias ar nemalonias, tačiau pačios seniausios žmogiškų smegenų sritys jas visas išvystė tam, kad mes išliktume.

Pavyzdžiui, mūsų baimės jausmas išsivystė kaip apsauginė funkcija, skirta įspėti apie galimą pavojų, todėl neverta stebėtis, kodėl daugelis mūsų iš prigimties nejaukiai jaučiamės prie vorų ar gyvačių. O štai kylantis pasibjaurėjimas mus gali įspėti apie maistą ar kitas medžiagas, kurios mums gali kelti apsinuodijimo ar kitą pavojų.

Kai kurios kitos emocijos yra reikalingos socialiniams ryšiams palaikyti, kad galėtume priklausyti bendruomenei. Mes esame socialūs gyviai, per savo evoliucijos istoriją kliovęsi bendruomenės nariais, kad šie padėtų rasti maisto ar pasistatyti pastogę. O štai pyktis gali tiek signalizuoti dominavimą, tiek būti atsakas į tai, ką palaikome socialine grėsme. Pasididžiavimas gali padėti pakelti socialinį statusą, o gėda, atvirkščiai, sumenkinti grupėje turimą reputaciją. Šios emocijos bendruomenėje padeda palaikyti socialinę pusiausvyrą ir vaidmenis: kieno mes klausome, kuo pasitikime ir kuo mes rūpinamės.

Pagrindinės emocijos, motyvuojančios mus imtis veiksmų, beveik visuomet yra liūdesys ir laimė. Liūdesys kyla iš netekties, todėl atlieka biologinę funkciją, skirtą paraginti žmogų susigrąžinti tai, kas buvo prarasta. Pavyzdžiui, liūdesys gali paskatinti prekybos centre pasimetusį vaiką surasti savo mamą, o iš darbo atleistą žmogų motyvuoti kuo greičiau susirasti naują pajamų šaltinį. Tačiau pati svarbiausia žmogiškoji emocija yra laimė, kurios mes visi nuolat ieškome.

Stovyklaudami užmiestyje prie laužo su grupe artimų draugų ir valgydami gardų maistą, jūs galite jaustis laimingi, nes radote tai, ko trokšta pirmykštės jūsų smegenys. Laimė žmones taip vilioja, nes ši emocija yra atlygis mūsų smegenims už tai, jog pavyko rasti vietą, kurioje esame saugūs nuo pavojų. Sveikai veikiančios žmogaus smegenys, nors nori bendravimo su artimais žmonėmis, nutrūkus socialiniams ryšiams, gali susitvarkyti su liūdesiu ir atpažinti bei sureguliuoti emocijas net tuomet, kai jos nėra itin pozityvios.

Emocijos, kaip pojūčiai

Emocijas mes jaučiame ne tik savo galvoje ir širdyje – reaguodama į cheminius pokyčius organizme, pakinta visa mūsų organizmo būklė. Kartais prieš lipant į sceną sakyti kalbą gali atrodyti, kad kažkas skrandį susuko į mazgą, o neteisingai atsakę į užduotą klausimą kartais pajuntame, kaip skruostuose įsiplieskia raudonis.  Suomijos Aalto universiteto mokslininkai, sudarę topografinį pojūčių žemėlapį, analizavo, kaip žmonės jaučia savo emocijas.

Jų išvados nesiskyrė tiek tiriant Vakarų Europos, tiek Rytų Azijos kultūrų atstovus, o tai leidžia manyti, jog mūsų emocinius pojūčius lemia ne kultūrinės interpretacijos, o biologija. Tyrimo išvadose taip pat pažymima, kad emocijos padeda organizmui ieškoti pusiausvyros ir harmonijos, paruošia mus apsiginti, taip pat paskatina ieškoti malonių socialinių sąveikų.

Šiame tyrime dalyvavo daugiau nei 700 žmonių iš Suomijos, Švedijos ir Taivano, kuriems tyrėjai sukėlė tam tikras emocines būsenas, pagal kurias jie turėjo nuspalvinti žmogaus kūno atvaizdo dalis tose vietose, kuriose patys jautė didėjantį ar mažėjantį aktyvumą.

Universalios mimikos

Jau įsitvirtinęs požiūris, kad savo jausmus išreiškiame ir veido mimikas naudojame universaliai, todėl septynias pagrindines emocijas – pyktį, pasibjaurėjimą, baimę, džiaugsmą, liūdesį, nuostabą ir panieką – galėtume atpažinti visose kultūrose.  Daugiau nei šimtmetį buvo atliekami universalios emocijų raiškos teorijos tyrimai, kurių metu dalyvių prašyta interpretuoti įvairias emocijas demonstruojančių žmonių nuotraukas, tačiau neseniai paaiškėjo, jog kai kurios pasaulyje randamos kultūros tam tikras emocijas gali suprasti skirtingai.

Vieno tyrimo metu atrasta, kad Trobriando salos, esančios netoli Papua Naujosios Gvinėjos, gyventojai neįžvelgė baimės išraiškos nuotraukoje, kurioje buvo matyti akis išplėtęs ir kiek prasižiojęs žmogus. Šios salos gyventojai šią išraišką palaikė pykčiu. Šis tyrimas yra vienas iš pirmųjų, atskleidusių, kad galbūt emocijų raiška nėra universali ir tarp skirtingų visuomenių gali skirtis.

Kiek emocijų turime?

Ilgą laiką manyta, kad egzistuoja tik šešios skirtingos emocijos: pyktis, pasibjaurėjimas, baimė, laimė, liūdesys ir nuostaba. Svarstyta, jog visos kitos emocijos tėra šių pagrindinių kombinacijos. Pavyzdžiui, nekantravimą galėtų sukelti baimės ir laimės mišinys. Vis dėlto neseniai mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America“ pristatytas Kalifornijos universiteto mokslininkų tyrimas atskleidė, kad mes jaučiame daug daugiau viena nuo kitos reikšmingai besiskiriančių (nors ir susijusių) emocijų.

Šio tyrimo metu panaudoti 2185 trumpi vaizdo klipai, turėję sukelti emocijas 853 tiriamiesiems. Šie vaizdo klipai buvo labai įvairūs: nuo su pūkuotais šuniukais žaidžiančių mielų vaikų ir laimingų besituokiančių įsimylėjėlių iki vyro, burnoje laikančio tarantulą.

Dalyviai turėjo pasakyti, kokias emocijas ir kaip stipriai šie įrašai jiems sukeldavo. Tyrimo išvadose išskirtos net 27 skirtingos emocijos, tarp kurių yra pagarbi baimė, nejaukumas, ramumas, sumišimas, pasišlykštėjimas, nostalgija, nusiminimas, užuojauta, siaubas ir džiūgavimas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(3)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(2)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
81(0)
73(1)
58(1)
47(0)
47(1)
38(0)
32(1)
31(0)
30(1)
29(0)
Savaitės
198(0)
196(0)
193(0)
184(0)
178(0)
Mėnesio
309(3)
303(6)
296(0)
294(2)
293(2)