Pykčio paslaptys: kas tai yra, kam jo reikia ir ar tiesa, kad vyrai yra piktesni už moteris?

Pyktį galima apibūdinti kaip liepsną, kuri mūsų smegenyse įsižiebia tada, kai pasijaučiame apgauti. Galbūt nepažįstamasis užėmė vietą, kurioje ketinote statyti automobilį? Gal tingus kolega ant jūsų pečių užkrovė nedėkingos užduoties naštą? O gal jus išdavė jūsų mylimasis?

Pyktis yra viena primityviausių emocijų, kurias jaučiame. Net gyvūnai turi tokią pat neuronų grandinę, kuri yra atsakinga už įvairaus „stiprumo“ pyktį – nuo lengvo susierzinimo iki nuožmaus įniršio. Tiesa, žmonių jaučiamo pykčio intensyvumas ir tai, kaip jie elgiasi užplūdus įniršiui, kiekvienu atveju yra skirtingas. Mokslininkai aiškina, kaip asmenybė, amžius, lytis ir gyvenimo patirtis formuoja tai, kaip jaučiame šią emociją, rašoma „The Guardian“.

Kas yra pyktis?

Pasak mokslininkų, gebėjimas pykti smegenyse išsivystė per milijonus evoliucijos metų. Pyktis formuoja žmogaus instinktą kovoti su grėsmėmis, varžytis ir laikytis socialinių normų. Pyktis gyvuoja vadinamojoje smegenų atlygio sistemoje. Žmogus dažnai pasąmoningai apgalvoja, ko tikėtis tam tikroje situacijoje. Kai patyrimai neatitinka lūkesčių, mūsų smegenų atlygio sistema siunčia pavojaus signalą į mažą, migdolo formos smegenų vietą, vadinamą migdolu.

Pyktis gali sukelti ūmų kūno atsaką į stresą. Pajutus pyktį, antinksčių liaukos į kūną išskiria streso hormonus, tokius kaip adrenalinas ir testosteronas, ir paruošia mus fizinei agresijai. Bet ar iš tiesų keiksimės, plūsimės ar net kam nors kumštelėsime, priklauso nuo kitos smegenų dalies – priekinės smegenų žievės. Ji atsakinga už sprendimų priėmimą ir racionalų mąstymą.

Priekinė smegenų žievė informuoja mus apie situaciją ir aplinkybes, kuriose pajutome pyktį, primena, kad reikia elgtis socialiai priimtinai, ir, dažniausiai, nuramina pirminius įpykusio žmogaus instinktus.

Kaip pyktis pakeičia mūsų mąstymą?

Pykčio jausmas gali iškreipti rizikos suvokimą. Tyrimai atskleidė, kad pyktį jaučiantis žmogus yra impulsyvesnis ir gali nepakankamai įvertinti neigiamų pasekmių tikimybę. Viename tyrime savanoriai, kuriems buvo sukeltas pyktis, galimybę susirgti širdies ligomis vertino kaip mažesnę, o tikimybę gauti didesnį atlygį – didesnę nei savanoriai, kuriems buvo sukelta baimė. Priklausomai nuo susiklosčiusios situacijos, pyktis gali sukelti drąsą ar net paskatinti elgtis nutrūktgalviškai.

Pyktis taip pat daro įtaką grupės dinamikai. Jausdamiesi pikti, žmonės yra linkę neigiamai ir su išankstinėmis nuostatomis vertinti aplinkinius. Žmogus su tokiu nusistatymu greičiausiai kaltins neigiamas asmenines žmogaus savybes, o ne susiklosčiusias aplinkybes. Tyrimas atskleidė, kad pikti žmonės yra linkę ieškoti, ką apkaltinti. Todėl piktas žmogus galimai bus dar labiau įtūžęs ant žmogaus ar žmonių grupės, kuri jam nepatinka. Tai kai kada gali iššaukti iracionalaus pykčio proveržį.

Ar pyktis kuo nors naudingas?

Istoriškai ši emocija buvo vertinama neigiamai. Senovės Romoje Seneka pyktį apibūdino kaip „bevertį net kare“, o įniršis laikomas nuodėme. Tačiau, pasak mokslininkų, individo pyktis kai kuriais atvejais gali būti naudingas.

Kaip rašo „The Guardian“, pyktis gali tapti puikia motyvacija. 2010 m. atliktos studijos metu, Olandų mokslininkai savanoriams kompiuterių ekranuose demonstravo rašiklių ir puodelių atvaizdus, pakaitomis įterpdami pasąmoninius, t.y. sąmoningai nepastebimus, pykčio ir neutralių emocijų veido išraiškų atvaizdus. Kai ekrane pasirodydavo pikta veido išraiška, žmonės matomus objektus vertindavo kaip labiau trokštamus ir ryžtingiau stengdavosi juos laimėti vėliau vykusiame žaidime. Įdomu tai, kad dalyviai savo motyvacijos sąmoningai nesuvokė. Jie teigė, kad būtent tie rodomi daiktai jiems tiesiog labiau patiko.

Pykčio išraiška taip pat gali pakeisti ir žmogaus įvaizdį visuomenėje. Išsamius pykčio tyrinėjimus atlikusi amerikietė psichologė Larissa Tiedens išsiaiškino, kad tyrimo dalyviai labiau palaikė prezidentą Billą Clintoną tada, kai jis dėl skandalo su Monica Lewinsky reiškė pyktį, o ne liūdesį. Toks pat efektas pasikartojo ir su dar vienu mažiau žinomu politiku.

L. Tiedens taip pat išsiaiškino, kad tyrimo dalyviai priskyrė aukštesnę darbo poziciją ir atlyginimą tiems kandidatams, kurie prisistatė esantys pikti, o ne liūdni. Pykčio demonstravimas per derybas taip pat gali padidinti sėkmę jas laimėti. Žmonės yra labiau linkę nusileisti tiems asmenims, kurie laikomi užsispyrusiais ir dominuojančiais. Vertėtų pastebėti, kad šie tyrimai atskleidžia požiūrį į piktus vyrus. Yra įrodymų, jog į piktas moteris žiūrima ne taip palankiai.

Ar vyrai piktesni už moteris?

Dažniausiai vyrai agresiją išreiškia labiau nei moterys, todėl gali pasirodyti, kad jie yra piktesni. Bet taip nėra.

Atliktas tyrimas atskleidė, kad moterys pyktį patiria taip pat dažnai ir intensyviai, kaip ir vyrai. Pyktį jaučiantys vyrai yra labiau linkę išreikšti agresiją, bet tai nereiškia, kad moterys įniršta rečiau. Misūrio valstijos universiteto mokslininkų tyrimas, kurio metu buvo tirti apie 200 vyrų ir moterų, atskleidė, kad moterys buvo piktos ir veikė nepaisydamos jas pagavusio pykčio lygiai taip pat dažnai, kaip ir vyrai. Pagrindinis mokslininkų pastebėtas skirtumas tarp vyrų ir moterų buvo tas, kad vyrams suvaldyti savo pyktį sekasi sunkiau. Tuo metu moterys staigų, impulsyvų atsaką į pyktį kontroliuoja lengviau. 

Pasak kai kurių mokslininkų, skirtingų lyčių reakcijos į pyktį yra susijusios su smegenų biologijos skirtumais. Pensilvanijos universiteto medicinos mokyklos mokslininkų Rubeno ir Raquel Gurų tyrimas atskleidė, kad nors vyrų ir moterų smegenų migdolas yra panašaus dydžio, už agresyvių impulsų kontrolę atsakinga moterų priekinė smegenų žievė yra didesnė. Pasak mokslininkų, tai gali paaiškinti, kodėl moterys sėkmingiau suvaldo pykčio proveržius.

Yra mokslinių įrodymų, kad skirtingą reakciją į pyktį lemia ne tik skirtinga vyrų ir moterų smegenų biologija, bet ir visuomenės lūkesčiai.

„Yra žinoma, kad net skirtingas mokytojų elgesys su mergaitėmis ir berniukais gali nulemti jų sugebėjimą kontroliuoti impulsus, – „The Guardian“ kalbėjo Jeilio universiteto psichologė Arielle Baskin-Sommers. – Šiuos skirtumus gali paaiškinti ne tik smegenų skirtumai. Iš tiesų tai – daug sudėtingiau.“

Kodėl vaikai taip supyksta ir ką daryti jų tėvams?

Vaikystė – nuostabus tyrinėjimų ir atradimų metas. Tačiau vaikai, priešingai nei suaugusieji, neturi išvystyto suvokimo apie gyvenimą ir nenutuokia, ko iš jo tikėtis. Maža to, vaikams neretai trūksta kalbinių įgūdžių, kad jie galėtų paaiškinti, ko nori. Todėl net menkiausi kasdienybės įvykiai, pavyzdžiui, ne pagal jų pageidavimus atpjauta batono riekė, gali sukelti didžiulį pykčio priepuolį. 

Tėvai tokių susierzinimo priepuolių baiminasi. Bet Minesotos universiteto psichologas Michaelis Portegalas siūlo pykčio priepuolius laikyti normaliu, paaiškinamu ir suprantamu reiškiniu.

M. Portegalas su kolegomis įrašinėjo vaikščioti pradedančių kūdikių kasdienybės garsus. Jie užfiksavo daugiau nei šimtą vaikų pykčio priepuolių. Mokslininkai išsiaiškino, kad vaikų susierzinimas dažnai išreiškiamas dviem nuspėjamomis emocijomis: pykčiu, kurį išreiškia šaukimas, rėkimas, daiktų mėtymas, arba liūdesiu, kuris demonstruojamas verkimu, zirzimu ar gulėjimu ant grindų.

Mokslininkai ištyrė, kad liūdesys yra nuolatinė, pastovi susierzinimo išraiška. Tuo tarpu pyktis turi tendenciją pasiekti viršūnę, o tada nuslūgti.

Tyrėjai priėjo išvados, kad gudrybė, priartinanti pykčio priepuolio pabaigą, yra leisti kilusiam vaiko pykčiui kuo greičiau pasiekti viršūnę. Kad tai įvyktų, reikia nieko nedaryti. Pasak mokslininkų, net elementarus įsikišimas ir paklausimas, kas nutiko, pailgina užsiplieskusio pykčio trukmę.

Psichinė sveikata ir pyktis

Mūsų reakcija į pyktį priklauso nuo skirtingų smegenų dalių pusiausvyros. Kai ji sutrikdoma, žmonių elgesys gali tapti neprognozuojamas ir agresyvus.

Neurodegeneracinės ligos, tokios kaip Alzheimerio liga arba frontotemporalinė demencija, gali pakenkti priekinei smegenų zonai, kuri slopina mūsų instinktyvų atsaką į įtampą ir pyktį, o taip pat ir pakenkti ryšiui tarp šios smegenų dalies ir smegenų migdolo.

Kembridžo universiteto mokslininkas Luca Passamonti „The Guardian“ kalbėjo: „Žinome, kad paprastai žmonės, sergantys frontotemporaline demencija, yra agresyvesni, piktesni ir irzlesni. Jų emocijos tampa ryškesnės ir jos gali būti išreiškiamos tikrai impulsyviai.“

Pasak L. Passamonti, šia liga sergantiems žmonėms darosi sunkiau slopinti automatinį atsaką į įtampą, o taip pat tampa sudėtingiau suvokti emocijas ir suprasti, dėl ko jie taip jaučiasi.

Tai, kaip tvarkomės su pykčiu, prisideda ir prie mūsų psichinės gerovės. Anot L. Passamonti, kai kurių žmonių, kurių priekinė smegenų žievė yra neįprastai aktyvi, gebėjimas slopinti emocijas gali apsaugoti nuo išorinės pykčio išraiškos, bet nulemti depresinę žmonių nuotaiką.

Galiausiai, gyvenimiška patirtis taip pat lemia tai, kaip žmonės išreiškia pyktį. „Yra atlikta daug tyrimų, atskleidžiančių, kad smurto demonstravimas susijęs su pykčio ir agresijos romantizavimu“,– „The Guardian“ teigia A. Baskim-Sommers, kurios tyrinėjimai apima kriminalinio ir antisocialaus elgesio lauką.

Naujausias tyrimas, kuriuo buvo siekta ištirti, kaip smurto demonstravimas pakeičia žmonių kognityvinius procesus, atskleidė, kad vaikystėje smurtą patyrę žmonės gebėjo atskirti „gerus“ ir „blogus“ nepažįstamuosius. Tačiau jie buvo linkę mažiau pasitikėti žmonėmis, net kai šie elgėsi išties kilniaširdiškai. „Tai [vaikystės įvykiai] jiems padarė tokią įtaką, kad jie negeba atskirti, kuo gali pasitikėti, – kalbėjo A. Baskin-Sommers. – Jie niekuomet nėra užtikrinti, kaip elgtis šiame socialiniame pasaulyje.“

Nuolat grėsmę jaučiantis asmuo daug lengviau supyksta ir tampa agresyvesnis. Pasak A. Baskin-Sommers, ateityje įvairūs užsiėmimai, tokie kaip kognityvinė elgesio terapija, turėtų padėti žmonėms įveikti skaudžius ankstyvos vaikystės patyrimus, pavyzdžiui, patirtą smurtą, rašoma „The Guardian“.