Mokslininkai nustatė 3 kriterijus, pagal kuriuos aplinkiniai vertina mūsų intelektą

Kaip atrodyti protingesniam kitų akyse? Pasirodo, nuo išorinės išvaizdos mažai kas priklauso. Sėkmės paslaptis slypi balse. Nustebote?

Per Čikagos universiteto mokslininkų eksperimentą studentai turėjo įrašyti į vaizdajuostes savo privalumus, pretenduodami į tam tikrą postą.

Pakviesti personalo vadybininkai ir darbdaviai buvo suskirstyti į tris grupes. Viena grupė peržiūrėjo vaizdajuostes, kita klausė garso įrašų, trečia skaitė tekstinius variantus.

Mokslininkai padarė išvadą, kad kandidatų išvaizda neatliko reikšmingo vaidmens, viską nulėmė jų balsas.

Kodėl? Mokslininkai įsitikinę, kad dėl to kalta žmonijos evoliucija, nes balso tembras nuolat keičiasi, įgaudamas savo savininko kompetentingumo ir aukšto intelekto požymių.

Mokslininkai nurodo tris kriterijus, kurie liudija aukštą pašnekovo intelekto lygį.

1. Greita kalba

Žinoma, čia egzistuoja tam tikra riba, kurią peržengus kalba virsta sunkiai suprantama greitakalbe. Tačiau žmonės, mokantys kalbėti laisvai ir suprantamai, klausytojų suvokiami kaip savimi pasitikintys asmenys. Juos įprasta laikyti kompetentingesniais ir geranoriškesniais už tuos, kurie šneka lėtai.

Idealus kalbos greitis yra 140–160 žodžių per minutę. Būtent tokiu greičiu įrašomos audioknygos.

Jeigu norite pagreitinti savo kalbą, patartina pasitreniruoti.

Greitakalbės – paprastas būdas išmokti kontroliuoti savo burną ir liežuvį. Kiekviena pasaulio kalba turi savo klasikinių greitakalbių posakių rinkinį, galinčių padėti žmogui pasitreniruoti prieš svarbų pristatymą ar viešą pranešimą.

Skaitymas garsiai skirtingu greičiu – dar vienas klasikinis būdas treniruoti savo kalbos padargus ir mokytis oratorinio meno.

Pabandykite perskaityti tekstą iš kito galo. Taip išmoksite kalbėdami nedaryti ilgų pauzių. Skaitydami pasistenkite kiekvieną sakinį papildyti įvardžiais, tada išmoksite perskaityti tekstą be papildomų pamąstymų apie turinio prasmę.

2. Kalbos „atskiedimas“

Kai kurie žmonės yra įpratę kalbėdami vis įterpti žodžius, kurie neturi tiesioginio ryšio su tekstu ir sudaro pauzes, kad kalbėtojas galėtų pagalvoti, ką jam toliau sakyti („taip, taip, na, žinai, mh, oi, aha“ ir pan.). Geriausi pasaulio oratoriai visiškai atsikrato tokių žodžių-parazitų savo kalboje. O tie, kurie dažnai juos vartoja, kitiems atrodo nekompetentingi ir nepasitikintys savimi.

Rašytoja Lisa Marshall pataria įrašyti tai, ką kalbate savo pašnekovui, ir paskui perklausyti, kad suprastumėte, kokių klaidų darote.

3. Nuleistos intonacijos

Kalbame apie žemą gilų balsą. Toks balsas skamba brandžiai ir užtikrintai, o aukštesnis tembras klausytojams asocijuojasi su infantilumu ir nebrandumu.

Labai svarbu pradėti ir užbaigti sakinį, išlaikant logišką intonacijų seką. Kai kurie žmonės mėgsta pabrėžti sakinio pabaigą, bet tokio elgesio negalima pavadinti protingu. Tik nepersistenkite bandydami nuleisti intonacijas, kitaip žmonės pamanys, kad esate grubus ir konfliktiškas.