Psichoterapeutas Laurinaitis paaiškino, kodėl Lietuvoje niekada neišnyks kreipinys „jūs“, kaip rusai pereina prie „tu“ ir kaip viską labai paprastai išsprendė anglai ir vokiečiai

Tu ar jūs?

„Kiekviena tauta turi savo istoriją, charakterį, socialinę psichologiją – kas ir kaip daroma su svetimais ar artimais žmonėmis. Mūsų kreipiniai „tu“ ir „jūs“ yra labai svarbus atstumo matavimo vienetas. Anglai labai gudriai išsisuko, visus vadina „jūs“ ir kito žodžio nėra. Lygiai taip pat ir vokiečių kalboje“, – kalbėjo psichoterapeutas.

O lietuvių kalboje viskas kitaip – šie žodeliai tiksliai parodo, kokie santykiai sieja du žmones. Perėjimas prie „tu“, pavyzdžiui, rusiškoje kultūroje, turi būti net su tam tikra ceremonija: paimama taurelė degtinės, susikabinama rankomis, išgeriama ir tik tada jau galima pradėti kreiptis artimiau.

„Aš manau, kad šie du kreipiniai ir jų vartojimas lietuviams yra labai reikšmingi, nes parodo, su kuo iš tiesų esame artimi draugai ir su kuo nelabai. Taip pat ir primena, ką ir kiek žmogui, su kuriuo bendraujame, galime pasakyti. Todėl tie kreipiniai niekada neišnyks“, – pasakojo E. Laurinaitis.

Profesorius pastebi, kad kartais kreipinį „jūs“ vartojame tada, kai norime pernelyg dirbtinai pabrėžti pagarbą kitam žmogui.

„Jei tik taip mokame parodyti pagarbą, tai tikriausiai jau susiję su mūsų kompleksais. Kreipiniai nesukurs pagarbos, o greičiau distanciją“, – kalbėjo profesorius.

E. Laurinaitis sako, kad psichoterapijos seansus veda įvairiomis kalbomis – lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, angliškai ir mato tarp šių žmonių ryškius skirtumus. O skiriasi dėl paprastų priežasčių – visų pirma, kiekviena tauta turi savo geografinę erdvę, kuri turi labai skirtingą istoriją.

„Kai buvau pirmą kartą Švedijoje, nesupratau, kodėl jie tokie ramūs. O tada jie man pasakė, kad šita cukrinė ant šio stalo stovi 250 metų. Įsivaizduojate? Juk per tiek metų Lietuvoje tiek daug visko nutiko, įvairiausių blogų įvykių, mes niekaip negalime būti tokie pat ramūs, kaip jie“, – sakė psichoterapeutas.

Adaptacija buvo svarbiausias lietuvių išgyvenimo būdas ir tai padarė įtaką mūsų susiformavusiam charakteriui. Vienas iš tokio charakterio požymių, jog esame verslūs. Kita vertus, blogai tai, kad kartais stengiamės prisitaikyti prie bet kokių reikalavimų, net ir tokių, kurie nebūtinai moralūs.

Vienintelis žmogus, kurį gali pakeisti, esi pats

Mičigano universitete buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad 7 iš 10 mažiausiai atjaučiančių šalių yra Rytų Europoje, o pirmoje vietoje – Lietuva.

„Jei kalbame ne apie empatiją, o apie atjautą, kas yra mano jausmai kitam, gali būti, kad dėl per didelės savo adaptacijos nustojome rūpintis kitų žmonių gerove, skausmu, kančia ir bandėme atsiriboti, kad tik išliktume patys. Tačiau tai tik hipotezė“, – svarstė pašnekovas.

Kitas tyrimas, pasak profesoriaus, klausė, ar lietuviai save laiko tolerantiškais. Absoliuti dauguma atsakė, kad taip. Vis dėlto, dažnas nenorėtų, kad šalia gyventų romas, homoseksualas, buvęs kalinys ar žmogus, turintis psichinės sveikatos problemų.

„Svarbiausia empatijos proceso dalis – mūsų neuronų reagavimas į kitą. Veidrodiniai neuronai automatiškai aktyvuojasi tada, kai pašnekovo smegenyse tuo pat metu aktyvuojasi tos pačios ląstelės. Mes rezonuojame vienas į kitą ir jei viskas vyksta gerai, dviejų žmonių net širdies ritmai tampa panašūs ir ramesni“, – sakė E. Laurinaitis.

Kita empatijos proceso dalis yra išmokta nuo pat pirmųjų dienų, kai vaikas bendrauja su mama dar nemokėdamas šnekėti. Būtent tada mama ir vaikas susikalba be žodžių – tik empatiškai. Antras žingsnis, žmogus supranta, ką kitas žmogus jaučia. Trečias yra tai, ką darome, kai pajuntame kito žmogaus jausmus.

Šiuos jausmus galima išnaudoti įvairiausiems tikslams ir ne tik geriems. Taip išmokstama ir manipuliuoti.

„Statistika rodo, kad žmonių, su autizmo spektro sutrikimais, kurie turi prastesnį empatijos procesą, mūsų visuomenėje daugėja. Manau, kad jie vis dažniau slepiasi už kompiuterių ekranų, kur gali pažiūrėti, ką nori, bet neturi jokios būtinybės užmegzti empatinį ryšį“, – kalbėjo E. Laurinaitis.

Profesorius pastebi, kad lietuviai vis dažniau pripažįsta, kad turi psichinės sveikatos problemų. Per pastaruosius ketverius metus psichoterapeutas pacientų skaičių mato ženkliai padidėjusį. Pasak jo, žmonės pagaliau pradėjo suprasti, kad patiems susitvarkyti kartais tiesiog neįmanoma.

„Anksčiau mūsų kultūroje dažnai skambėdavo žodis „susiimk“. Kai išgirstu ką nors taip sakant, visada klausiu – už kurios vietos? Žmonės dažnai galvoja, kad paims save už sprando ir ves per gyvenimą. Bet realybėje to padaryti neįmanoma“, – sakė psichoterapeutas.

Šiuo metu neretai kalbama, kad biuruose turėtų būti įrengti „paverkimo kambarėliai“, kuriuose žmogus galėtų nusiraminti ir vėl susikaupti darbui. Galvojama, kad emocinė krizė yra silpnumo požymis.

„Jokiu būdu negalima taip galvoti, manau, kad tai kenksminga tendencija, sukrauti visas emocijas ant vieno žmogaus pečių. Juk mūsų jausmai visada yra reakcija į aplinką. Jausmai yra tarpasmeniniai, galbūt tie, kurie kuria tokius kambarėlius ir yra žmonės, kurie kitiems sukelia blogas emocijas“, – svarstė pašnekovas.

Viename interviu E. Laurinaitis yra sakęs: tik subrendęs žmogus supranta, jog vienintelis asmuo, kurį jis gali pakeisti, yra jis pats. Tačiau tai labai sunku suvokti, juk visada norisi kažką keisti.

„Turim suvokti, kad pasaulis keičiasi ir mes kiekvienas tam irgi darome įtaką, nesame bejėgiai. Tačiau tai yra socialiniai pokyčiai. Vis dėlto, kai kalbame apie tikslų, vertybių, įpročių pokyčius, tai vienintelis žmogus, kuris gali būti pakeistas, esu aš“, – apibendrino profesorius.