Tyrimas rodo, ką reiktų daryti, jei reikia padidinti kūrybiškumą ar intensyviai mąstyti - efektas stulbinantis

Naujas Stanfordo mokslininkų atliktas tyrimas pateikė paaiškinimą šiam reiškiniui. Tyrimui vadovavo Stanfordo daktaro laipsnį švietimo psichologijoje turinti Marily Oppezzo ir Stanfordo absolventų edukacijos mokyklos profesorius Danielis Schwartzas.

Tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad pasivaikščiojus net ir trumpą laikotarpį, itin pagerėja žmogaus kūrybinis mąstymas.

Kūrybiškumo suteikė tiek vaikščiojimas uždarose patalpose, tiek atvirose erdvėse. Pagrindinis veiksnys buvo ne aplinka, o pats vaikščiojimo procesas. Kūrybiškumo lygis tarp vaikštančiųjų buvo pastoviai ir ryškiai didesnis nei tarp sėdinčiųjų.

Nesvarbu kur

Savo pranešime M.Oppezzo ir D. Schwartzas rašo, kad dauguma žmonių juokais sako, kad jiems geriau mąstosi vaikštant. O dabar, anot mokslininkų, jie žengė vieną – ar net kelis – žingsnius link to, kad būtų išsiaiškinta, kodėl taip yra. Šis tyrimas buvo publikuotas leidinyje „Journal of Experimental Psychology: Learning, Memory and Cognition“.

Tuo tarpu kitas tyrimas dėmesį sutelkė į tai, kaip aerobiniai pratimai ilguoju laikotarpiu apsaugo mūsų organizmo kognityvinę funkciją. Tačiau, anot M.Oppezzo, iki aukščiau paminėto tyrimo nebuvo jokių tyrimų, kurie analizuotų konkrečiai tik neaerobinio vaikščiojimo įtaką naujų idėjų kūrimui – ir nelygino to su sėdinčiųjų kūrybiškumu.

Vieno eksperimento metu paaiškėjo, kad žmogus, vaikštantis uždaroje patalpoje ant bėgimo takelio priešais tuščią sieną – arba tai darantis gryname ore, lauke -pateikė dvigubai daugiau kūrybiškų atsakymų nei sėdintis žmogus.

M.Oppezzo sako, kad ji manė, jog didelę įtaką turės vaikščiojimas būtent atviroje erdvėje, lauke – tačiau vaikščiojimas mažame kambaryje ant bėgimo takelio nuobodžioje aplinkoje parodė analogiškai stiprius rezultatus, kurie mokslininkę nustebino.

Tyrimas parodė, kad kūrybiškos mintys nenustojo plūsti dar kurį laiką net ir nustojus vaikščioti ir prisėdus.

Tyrimo metodas

Tyrimas susidėjo iš 4 eksperimentų, o jame dalyvavo 176 studentai bei kiti suaugusieji, kurie atliko užduotis, kurias mokslininkai dažnai pasitelkia siekdami nustatyti kūrybišką mąstymą. Tyrimo dalyviai atsidūrė skirtingose situacijose: turėjo vaikščioti uždaroje patalpoje ant bėgimo takelio ar sėdėti – abiem atvejais atsisukus į tuščią sieną – arba vaikščioti ar sėdėti stumiamame vežimėlyje lauke – abiem atvejais nustatytu tam tikru keliu netoli Stenfordo universiteto miestelio.

Taip pat šios užduotys buvo kombinuojamos ir vėliau lyginamos: pavyzdžiui, dvi iš eilės vykusios sėdėjimo sesijos – arba vaikščiojimo sesija, po kurios sekė sėdėjimo sesija. Vaikščiojimo ir sėdėjimo sesijos trukdavo nuo 5 iki 16 minučių, priklausomai nuo skiriamų užduočių.

Trijų eksperimentų metu buvo kliaujamasi „skirtingo mąstymo“ kūrybiškumo testu. Skirtingas mąstymas yra minčių procesas arba metodas, naudojamas kūrybiškoms idėjoms generuoti, siekiant ištirti daugybę galimų sprendimų. Šių eksperimentų metu dalyviai turėjo sugalvoti alternatyvius objektų panaudojimo būdus.

Jiems buvo duoti trys skirtingų objektų rinkiniai bei suteiktos 4 minutės, per kurias buvo privaloma pateikti kaip įmanoma daugiau atsakymų dėl skirtingų objektų panaudojimo būdų. Atsakymas buvo laikomas naujovišku, jeigu iš grupės narių daugiau niekas jo nepateikė. Mokslininkai taip pat atsižvelgė, ar pateiktas atsakymas yra adekvatus. Pavyzdžiui, padanga negali būti panaudota kaip mažojo rankos piršto žiedas.

Rezultatai

Tyrimo metu paaiškėjo, kad dauguma tyrimo dalyvių šiuose trijuose eksperimentuose buvo kūrybiškesni vaikščiodami nei sėdėdami. Vieno minėtų eksperimentų metu dalyviai buvo išbandomi uždarose patalpose – iš pradžių sėdint, o vėliau einant ant bėgimo takelio. Anot tyrimo, kūrybiškumas vaikštant padidėdavo net 60 procentų, nei sėdint.

Ketvirto eksperimento metu buvo nustatinėjamos žmonių galimybės kurti sudėtingas analogijas trumpoms frazėms. Pasirodo, visi 100 procentų lauke vaikščiojusių tyrimo dalyvių sugalvojo po bent vieną kokybišką ir naujovišką analogiją, tačiau tik 50 procentų sėdinčiųjų viduje tyrimo dalyvių sugalvojo po tokią analogiją.

Tačiau ne visi mąstymo procesai yra vienodi. Nors tyrimas parodė, kad vaikščiojimas yra naudingas kūrybiškam mąstymui, jis neturėjo jokio poveikio sutelktam mąstymui – kuris reikalingas pavieniams, teisingiems atsakymams.

M.Oppezzo, dabar dirbanti Santa Clara universitete, sako, kad nebūtinai kiekviena užduotis darbe turėtų būti atliekama vaikštant, tačiau tai būtų naudinga atliekant tas užduotis, kurios reikalauja naujo požiūrio ar idėjų.

Naudinga ne visada

Mokslininkai dalyviams pateikė žodžių sąsajų užduotį, kuri dažnai naudojama siekiant nustatyti įžvalgumą bei sutelktą mąstymą. Jiems buvo duodami 3 žodžiai, o dalyviams reikėjo sugalvoti vieną žodį, kurį būtų galima panaudoti kartu su kitais trim, kad būtų galima suformuoti junginius. Pavyzdžiui, davus žodžius „Šveicarija, kotedžas ir pyragas“ (angl. swiss, cottage, cake) teisingas atsakymas buvo „sūris“.

Anot tyrimo, šio testo metu tie, kurie vaikščiojo, pasirodė šiek tiek blogiau nei tie, kurie atsakinėjo sėdėdami.

Produktyvus kūrybiškumas reikalauja eilės žingsnių – nuo idėjų kūrimo iki jų įgyvendinimo. Tad šis tyrimas, anot M.Oppezzo, pademonstravo vaikščiojimo naudą kūrybiško mąstymo „skirtingumo“ elementui, tačiau ne įžvalgumo sutelktinio mąstymo elementui.

M.Oppezzo sako, kad vaikščiojimas nepavers jūsų Mikelandželu, tačiau gali padėti pradiniame kūrybiškumo etape.

D.Schwartzas prognozuoja, kad šis tyrimas suteiks pagrindą tolimesniems tyrimams neurologinėse ir fiziologinėse trajektorijose. Anot jo, dar reikia nemažai nuveikti siekiant išsiaiškinti priežastinius mechanizmus. O tai, jo teigimu, yra stipri paradigma, kuri leis žmonėms pradėti manipuliacijas, kad galima būtų išsiaiškinti, kaip kūnas veikia protą.

Viena galima ateities tyrimų problema – ar vien tik vaikščiojimas, ar ir kitos nedidelio fizinio aktyvumo formos turi panašų pakylėjimo poveikį?

M.Oppezzo sako, kad mes ir taip žinome, jog fizinis aktyvumas yra svarbus, o pernelyg dažnas sėdėjimas yra nesveikas. Šis tyrimas tik dar kartą patvirtina, kad į dienotvarkę būtina įtraukti fizinį aktyvumą – ar tai būtų pertrauka mokykloje, ar susitikimo darbe pavertimas į vaikštomą. Anot jos, dėl to mes būtume ne tik sveikesni, bet ir inovatyvesni.