Jūs žinote, kad mirsite, bet jūsų protas nenori to priimti - kodėl taip yra?

Mokslininkai sako, kad taip yra todėl, jog mūsų smegenys daro viską, kad tik negalvotume apie mirtį. Atliktas tyrimas parodė, kad smegenys mus saugo nuo egzistencinės baimės, priskirdama mirtį tiesiog nelaimingam atsitikimui, kuris nutinka tik kitiems žmonėms.

Yairas Dor-Zidermanas iš Bar Ilano universiteto (Izraelis) sako, kad mūsų smegenys tiesiog nepriima minties, jog mirtis yra susijusi su mumis. Mokslininkas tęsia, kad visi mes turime pirminį mechanizmą, kuris gavus informaciją apie artimų ar svarbių žmonių mirtį, tarsi sufleruoja, kad tokia informacija nėra patikima – todėl neturėtume ja tikėti.

Apsauga nuo minčių apie mirtį yra labai svarbi gyvenant dabartyje. Protui vystantis ir imant suvokti, kad mirtis ištiks mus visus, ši apsauga įsijungia ankstyvoje gyvenimo stadijoje.

Y.Dor-Zidermanas sako, kad tą akimirką, kai sugebame pažvelgti į ateitį, suvokiame, kad kažkada mirsime – ir dėl to nieko negalime padaryti. Anot jo, tai prieštarauja visai mūsų biologijai, kurios pagrindinis tikslas yra padėti mums išgyventi.

Kad ištirtų, kaip mūsų smegenys tvarkosi su mintimis apie mirtį, Y.Dor-Zidermanas ir jo kolegos sukūrė testą, kuris mūsų smegenyse sukuria nuostabos signalus.

Mokslininkai paprašė savanorių stebėti ekrane pasirodančius veidus, o tuo metu buvo stebimas šių žmonių smegenų aktyvumas. Ekrane keletą kartų pasirodydavo paties ekraną stebinčio žmogaus ar nepažįstamojo veidas – o tada ekrane pasirodydavo visai kitas veidas. Pamačiusios visai kitą veidą, smegenys imdavo tiesiog mirgėti iš nuostabos – kadangi pasirodžiusi nuotrauka prieštaraudavo tam, ką smegenys prognozuodavo.

Virš rodomų veidų ekrane pasirodydavo įvairūs užrašai. Pusė visų žodžių buvo susiję su mirtimi, kaip antai „laidotuvės“. Mokslininkai išsiaiškino, kad kai ekrane pasirodydavo jį žiūrinčio žmogaus veidas ir šalia užrašyti žodžiai, susiję su mirtimi, to žmogaus smegenys sustabdydavo tolimesnių prognozių mechanizmą. Smegenys atsisakydavo sieti patį žmogų su mirtimi, o tuo metu nebūdavo fiksuojami jokie nuostabos signalai.

Vyresnysis tyrimo autorius Avi Goldsteinas sako, kad tai rodo, jog mes saugome save nuo egzistencinių grėsmių ar sąmoningų minčių, kad mirsime – ir paprasčiausiai sustabdo prognozių mechanizmą, arba priskiria šias mintis kategorijai, susijusiai su kitais žmonėmis.

Y.Dor-Zidermanas papildo, kad mes racionaliai negalime paneigti fakto, jog mirsime, tačiau apie mirtį imame galvoti kaip apie įvykį, kuris nutinka tik kitiems. Šis tyrimas buvo skelbiamas leidinyje „NeuroImage“.

Mokslininkas mano, kad visuomenė labiau bijo mirties, nei manyta – sergantys žmonės siejami su ligonine, o seni žmonės siejami su senų žmonių priežiūros namais. Dėl šios priežasties jis įtaria, kad žmonės mažiau žino apie mirtį, todėl ji juos labiau gąsdina.

Psichologas iš Kento universiteto Arnaudas Wismanas sako, kad žmonėse įsijungia įvairūs gynybos mechanizmai – kad nukreiptų mūsų mintis nuo mirties. Jis sako, kad, pavyzdžiui, jauni žmonės tai regi kaip kitų žmonių problemą.

Jo paties atliktas tyrimas parodė, kad šiuolaikinėse bendruomenėse gyvenantys žmonės kliaujasi „pabėgimo takelio“ koncepcija, kur sunkus darbas, buvimas baruose, nuolatinis išmaniojo telefono tikrinimas ir apsipirkinėjimas užima visas mintis – todėl mintims apie mirtį tiesiog nelieka vietos.

Tiesa, mokslininkas sako, kad tai nėra problemos sprendimo būdas – todėl mes vis tiek ir toliau siekiame vengti minčių apie mirtį.