Užtikrintas būdas pajusti laimę - tyrimas atskleidė, kokie veiksmai padeda ilgiau išlikti laimingiems

Tyrimo autoriai Edas O‘Brienas iš Čikagos universiteto ir Northwest universiteto doktorantė Samantha Kassirer išsiaiškino, kad tyrimo dalyvių laimė nesumažėjo – arba mažėjo lėčiau – jeigu jie nuolatos duodavo dovanas kitiems – palyginus su tais atvejais, kai jie dovanas gaudavo patys .

E. O‘Brienas aiškina, kad ankstesni tyrimai buvo parodę, jog jeigu norite išlaikyti laimės jausmą ilgesniam laikotarpiui, reikėtų padaryti pertrauką nuo dabartinės veiklos ir išbandyti kažką naujo. Tačiau jų atliktas naujas tyrimas parodė, kad pasikartojantis dovanojimas – netgi tiems patiems žmonėms ir tais pačiais būdais – gali padėti išlaikyti šviežumo ir malonumo jausmą.

Mokslininkai atliko du eksperimentus. Vieno eksperimento metu dalyviais tapę universiteto studentai penkias dienas iš eilės kasdien gavo po 5 dolerius. Kaskart jie privalėdavo išleisti šiuos pinigus tam pačiam tikslui. Mokslininkai atsitiktiniu būdu nurodė studentams tikslus, kuriems jie turėtų leisti pinigus – pavyzdžiui, kasdien aukoti tai pačiai labdaros organizacijai ar kasdien toje pačioje kavinėje palikti arbatpinigių. Dalyviai turėjo aprašyti patirtį leidžiant pinigus ir laimės pojūtį dienos pabaigoje.

Surinkus duomenis iš 96 tyrimo dalyvių, paaiškėjo tam tikra tendencija: dalyviai dieną pradėdavo jausdami vienodą laimės lygį, tačiau tie dalyviai, kurie pinigus leisdavo savo reikmėms, per 5 dienų laikotarpį pajautė laimės lygio kritimą. Tačiau laimės pojūtis nenuslopdavo tiems žmonėms, kurie pinigus atiduodavo kažkam kitam. Laimės pojūtis duodant pinigus kažkam kitam penktą kartą iš eilės būdavo toks pat stiprus, kaip ir pinigus duodant pirmą kartą.

E. O‘Brienas ir S. Kassirer antrąjį eksperimentą atliko internetu – o tai leido išlaikyti užduočių stabilumą tarp visų eksperimento dalyvių. Šio eksperimento metu 502 dalyviai žaidė 10 žodžių dėlionės partijų. Kiekvienos partijos metu jie laimėdavo 5 centus – kuriuos jie arba pasilikdavo sau, arba paaukodavo labdaros organizacijai. Po kiekvienos partijos tyrimo dalyviai atskleisdavo laimės, pakylėjimo ir džiaugsmo lygį, kurį suteikdavo pergalė.

Vėl gi – laimės pojūtis atiduodant laimėjimą labdaros organizacijoms išlikdavo toks pat stiprus, nei pasiliekant laimėjimą sau.

Papildoma analizė atmetė alternatyvius šio reiškinio paaiškinimus – pavyzdžiui, kad tyrimo dalyviai, kurie atiduodavo laimėjimus kitiems, turėdavo mąstyti ilgiau ir sunkiau apie tai, ką duoti – o tai neva galėjo suteikti daugiau laimės.

E. O‘Brienas pasakoja, kad mokslininkai mąstė apie įvairias galimybes, jas matavo ir tyrinėjo. Tačiau nei viena jų negalėjo paaiškinti tyrimo rezultatų. Anot jo, buvo keli atsitiktiniai skirtumai tarp „gauti“ ir „dovanoti“ sąlygų, tačiau analizių metu keičiant šiuos kintamuosius, pagrindinis skirtumas jaučiant laimę nepakisdavo.

Prisitaikymas prie laimę sukeliančių patirčių gali būti funkcinis, kadangi motyvuoja mus ieškoti ir gauti naujų šaltinių. Tačiau kodėl taip nenutinka su laime, kurią mes patiriame dovanodami?

Mokslininkai pažymi, kad kai žmonės sutelkia dėmesį į rezultatą – kaip kad gauti atlygį – jie gali nesunkiai palyginti rezultatus, o tai sumažina jų jautrumą tokioms patirtims. Tačiau kai žmonės sutelkia dėmesį į veiksmą – kaip kad duoti labdarai – jie mažiau sutelkia dėmesio į palyginimą, o vietoje to kiekvieną davimo įvykį laiko unikaliu laimę sukeliančiu įvykiu.

Mes lėčiau prisitaikome prie laimės, kurią sukelia dovanojimo jausmas galimai ir dėl to, kad dovanojimas kitiems mums padeda išlaikyti prosocialią reputaciją – o tai sustiprina mūsų socialinio ryšio ir priklausymo bendruomenei jausmą.

Šie atradimai iškelia įdomius klausimus ateities tyrimams – pavyzdžiui, ar rezultatai būtų tokie patys, jeigu žmonės gautų arba dovanotų dideles pinigų sumas? Ar jie skirtųsi, jeigu būtų dovanojama draugams arba nepažįstamiems?

Mokslininkai taip pat norėtų pažvelgti ne tik į piniginį atlygį – kadangi prosocialus elgesys apima platų potyrių spektrą.