Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Psichologija |
Nesvarbu, ar tai būtų Jėzaus atvaizdas skrebutyje, ar namas, kuris atrodo kaip Adolfas Hitleris, mūsų smegenys turi savotišką įgūdį atpažinti veidus kasdieniuose negyvuose daiktuose, nepaisant to, kad tai, į ką žiūrime, iš tikrųjų neturi veido. Remiantis nauju žurnalo „Psychological Science“ tyrimu, šios komiškos iliuzijos kyla dėl to, kad nerviniai mechanizmai, koduojantys žmogaus veidų bruožus, taip pat įdarbinami kitiems vaizdams apdoroti. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Reiškinys, kurio metu mūsų akys nori matyti veidus įprastuose daiktuose, pavyzdžiui, pašto dėžutėse ar vaisių gabalėliuose, yra vadinamas pareidolija. Dėl to galime kaltinti tam tikrą neuronų rinkinį, kuris yra skirtas atpažinti veidus ir iš jų išgauti svarbią socialinę informaciją, pvz., žmogaus emociją. Ankstesni tyrimai atskleidė, kad šie neuronai yra jautrūs sensorinei adaptacijai, todėl jie, remdamiesi ankstesniu indėliu, keičia tam tikros situacijos skaitymą. Tyrimo autorius Colinas Palmeris paaiškindamas šį reiškinį sakė: „Jei jums ne kartą bus rodomos veidų nuotraukos, žiūrinčios į kairę pusę, jūsų suvokimas bėgant laikui pasikeis, ir jums atrodys, kad veidai žiūri dešiniau, nors taip nėra“. Norėdami ištirti, ar šį mechanizmą taip pat gali sukelti pareidolija, mokslininkai savanoriams parodė nuotraukų seriją, kurioje objektai atrodė tarsi turintys į tą pačią pusę žvelgiančius veidus. Kai dalyviams buvo parodytos realių žmonių veidų, žiūrinčių tiesiai į juos, nuotraukos, jiems atrodė, kad veidai žiūri į kitą pusę nei negyvi objektai. Kitaip tariant, pamatę daugybę dėžių, boulingo kamuolių ir rankinių vaizdų, kurie visi atrodė lyg į kairę pusę žiūrintys veidai, dalyviai pagalvojo, kad tiesiai į priekį žvelgiantys žmonių veidai žiūri šiek tiek į dešinę. „Tai yra neuroninių mechanizmų sutapimas. Jie abu aktyviai veikia, kai susiduriame su pareidolija ir kai žiūrime į žmonių veidus“, – paaiškino C. Palmeris. Tyrimo autoriai sako, kad šis noras atpažinti veidus tikriausiai atspindi evoliucinę adaptaciją. Mes pripratome skaityti emocijas, kurias suprantame stebėdami žmonių veido išraiškas. Tai, be abejo, yra gyvybiškai svarbus įgūdis rūšiai, kuri taip stipriai remiasi socialine sąveika tam, kad išgyventų ir klestėtų. Tačiau kartais tai gali mus linksmai apgauti. |