Įvykiai Ukrainoje kelia nerimą? Kuo baimė skiriasi nuo nerimo ir ką daryti, kad nusiramintumėte

Reikia būti atspariems skleidžiamoms melagienoms

Karo psichologas pastebi, kad pastaruoju metu žmonės į įvykius Ukrainoje reaguoja įvairiai – vieni aktyviai seka naujienas, jas stebi ir analizuoja, o kitiems tai pernelyg nerūpi.

„Bendrąja prasme, visuomenės nuotaikos ir psichologinė savijauta yra adekvačios ir normalios“, – teigia A.Jurgaitis.

Psichologo teigimu, tai, kaip asmuo priima tokio pobūdžio naujienas, priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninės patirties ir savybių, temperamento.

„Vieni reaguoja jautriau, yra empatiškesni, o kiti stengiasi atsiriboti, visiškai nekreipti dėmesio į mūsų kaimynystėje susidariusią situaciją. Tai gali būti ir psichologinės gynybos priemonė – nematau, vadinasi, neskauda“, – aiškina A.Jurgaitis.

Karo psichologas sutinka, kad įdėmiai sekant įvykius, lengva įsibaiminti, pradėti jausti nerimą, o informacijos gausa, kaip ir pandemijos pradžioje, nežada nieko gero.

„Žiniasklaidos tikslas yra šviesti ir informuoti visuomenę, tačiau jos kiekis milžiniškas: radijas, televizija, socialinė medija. Reikia būti aklam ir kurčiam, kad negirdėtum apie šiuos įvykius. Todėl labai svarbu ne tik informacijos kiekis, kurį galime patys sąmoningai riboti, bet ir jos kokybė.

Reikėtų visiškai ignoruoti nedraugiškų televizijų ir portalų skleidžiamas žinias, melagienas, nes jų tikslas būtent toks ir yra – kelti įtampą, kiršinti, bauginti. Turėtume tokioms naujienoms būti atsparūs ir remtis tik patikimais šaltiniais, nacionaliniais žiniasklaidos transliuotojais“, – teigia A.Jurgaitis.

Kaip aiškina psichologas, žmonių jaučiama baimė ir nerimas šiek tiek skiriasi: baimė turi konkretų objektą, o nerimas – ne. Specialisto nuomone, pastarąjį dažniausiai sukelia nežinomybė, neprognozuojamumas.

„Žinoma, nerimą gali kelti kliedesinio lygmens agresyviai ir priešiškai nusiteikusių valstybių vadovų skleidžiami ir kartojami naratyvai, retorika, ideologiniai samprotavimai, kurie dažnai prasilenkia su realybe ir, žvelgiant iš šono, yra neadekvatūs.

Tokiu atveju prognozuoti jų veiksmų stabilumą ir pastovumą tampa ganėtinai sudėtinga. Tačiau norisi nuraminti, kad esame galingiausio politinio ir karinio aljanso NATO dalis. Aljanso pajėgos, analitikai, kariai stebi situaciją, renkami žvalgybiniai duomenys, analizuojami įvairūs scenarijai, jiems ruošiamas atsakas.

Informacinio psichologinio karo prasme, NATO neabejotinai laimi ir yra gerokai priekyje“, – įsitikinęs A.Jurgaitis.

Jausti emocijas yra normalu

Šioje situacijoje karo psichologas pataria elgtis natūraliai – anot jo, itin svarbu laikytis įprastos dienos rutinos, planuoti savo veiklą, įgyvendinti dienos ar savaitės tikslus.

„Reikia stengtis laikytis sveiko gyvenimo būdo ir dienos režimo. Taip pat nepamiršti skirti laiko ir maloniai veiklai, kuri padeda atsipalaiduoti, suteikia teigiamų emocijų“, – aiškina A.Jurgaitis.

Vis dėlto ne visi žmonės su nerimą keliančiomis naujienomis geba susidoroti – dalis jų yra jautresni, įvykius priima giliai į širdį. Tokiu atveju psichologas siūlo prisiminti prieinamus pagalbos šaltinius: šeimos narius, artimuosius, draugus, kolegas.

„Visada sunkiausia būna, kai žmogus yra vienas su savo paties sugeneruotomis, kartais itin ir patį bauginančiomis mintimis, – sako A.Jurgaitis. – Esant poreikiui, kreipkitės profesionalios psichologinės pagalbos. Bendravimas padeda nesijausti vienišam, o pasidalytas skausmas, baimė ar nerimas mažėja.“

Pastaruoju metu verdant diskusijoms dėl įvykių Ukrainoje, kai kurie žmonės atvirai prisipažįsta bijantys, kad karas prasidės ir Lietuvoje, o dėl jaučiamo nerimo sunku elgtis įprastai, neužmiegama naktimis. Karo psichologo teigimu, tai jausti yra normalu.

„Negalime mechaniniu būdu apsaugoti savęs nuo emocijų. Jos nėra nei geros, nei blogos. Vienos tik būna malonesnės, kitos – ne itin. Tačiau jų funkcija yra ta pati – saugoti mus, padėti tinkamai funkcionuoti.

Nerimas ir baimė yra mūsų apsauginės emocijos, kurios signalizuoja, kad kažkas yra negerai, praneša apie galimą pavojų. Tik labai svarbu jas kontroliuoti ir neleisti išvešėti. Terapijoje tokiu atveju naudoju dangaus ir debesų metaforą: emocijos, pavyzdžiui, liūdesys, yra lyg sunkūs, juodi debesys, kurie slenka dangumi ir temdo mūsų padangę, bet dangus – tai tu pats.

Emocija negali ir neturi būti daugiau už jos šeimininką, tai yra žmogų. Asmuo turi pakankamai adaptacinių gebėjimų, savireguliacijos galimybių, tik kartais pats to nežino“, – aiškina A.Jurgaitis.

Nesusitvarkant su nerimu – kreiptis į specialistus

Karo psichologo teigimu, kiekvienas žmogus turi individualių savireguliacijos būdų ir priemonių, kaip nuraminti save, tačiau bendrąja prasme padeda bendravimas, joga, kvėpavimo pratimai, fizinis aktyvumas, sveika mityba, kūno procedūros, muzika, knygos.

„Ilgalaikis nerimavimas gali turėti skaudžių padarinių žmogaus psichikos sveikatai, paūminti turimus ar didinti naujų psichikos sutrikimų tikimybę, todėl labai svarbu jį laiku atpažinti ir užkardyti“, – sako A.Jurgaitis.

Jeigu jokie turimi asmeniniai resursai nebepadeda suvaldyti jaučiamo nerimo, anot karo psichologo, tai jau yra tas momentas, kai reikėtų pasvarstyti apie specialistų pagalbą.

„Kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą, jei ilgesnį laiką nesijaučiate gerai ir to nepavyksta sukontroliuoti. Specialistas padės geriau suprasti jūsų emocinę savijautą ir suteiks rekomendacijų dėl tolesnės pagalbos.

Kuo anksčiau bus atpažintos problemos, tuo lengviau ir greičiau bus galima sugrįžti prie geros savijautos“, – pataria A.Jurgaitis.