Pasaulis be taikos: kodėl net vakariečiai jungiasi prie džihado kovotojų?

Šis klausimas keliamas visame pasaulyje. Kaip galima sustabdyti užsieniečių džihadistų srautą į Siriją bei Iraką? New Scientist ruošiant spaudai, politikai abiejose Atlanto pusėse užbaiginėjo planus, kaip kovoti su sunitų džihadistų grupe Islamo valstybė (IV), bet vietinių kovotojų problema toli gražu iš jų minčių nepasitrauks.

Atsakymai iš dalies remiasi tyrimu, rodančiu, ką saujelė prieš terorizmą kovojančių mokslininkų išsiaiškino nuo 2001 rugsėjo 11-osios. Bet džihadistų proto sanklodos aiškinimasis nebuvo lengvas dėl empirinių duomenų trūkumo, o tai reiškia, kad didelė dalis užsienio politikos ir žiniasklaidos remiasi spekuliacijomis, o ne tvirtais duomenimis. Pastaraisiais mėnesiais keletas tyrėjų prašė JAV vyriausybės leisti akademinei visuomenei susipažinti su jų žvalgybos duomenimis, tokiais, kaip, pavyzdžiui, perimtais pokalbiais ir apklausų stenogramomis, kas padėtų jiems suprasti, kaip kovotojai tampa radikalais.

Nepaisant tiesioginės medžiagos trūkumo, kai kurie dalykai atrodo aiškūs. Pavyzdžiui, idėja, kad šimtams britų ir kitų Europos šalių musulmonų, kovojančių IV pusėje, buvo išplautos smegenys ar jie prisijungė įbauginti džihadistų verbuotojų, yra neteisinga.

Tiriantys teroristų elgesį tvirtina, kad didžioji dauguma iš Vakarų kilusių kovotojų radikalais tampa namuose, labiausiai paveikti savo draugų rato. „Smegenų plovimo teorija yra nesąmonė, sako Scottas Atranas iš Prancūzijos Nacionalinio mokslinių tyrimų centro Paryžiuje. Tai labiau susiję su „jaunų žmonių tarpusavio ryšiais ir ėjimu į šlovingas misijas“.

Karališkojo Londono koledžo Tarptautinio radikalizmo tyrimų centro – ICSR surinkti įrodymai remia šį požiūrį. ICSR tyrė apie 450 užsienio kovotojų Sirijoje ir Irake, bendraudamas su jais, naudodamas socialinės medijos įrankius, tokius, kaip Facebook ir WhatsApp, bei imdamas interviu Sirijos pasienyje. Centro vertinimu, 80-85 % jų buvo mobilizuoti bendraamžių grupių.

„Didžioji dauguma vyksta kaip grupės nariai,“ sako ICSR direktorius Peteris Neumannas. Tai paaiškina, kodėl neproporcingai daug nesenų britų džihadistų atvyksta iš tų pačių vietų, pavyzdžiui, Portsmoutho ir Cardiffo. „Pora jų gali atvykti pirmi, palaikyti ryšį su kitais, ir vieną po kito pritraukti draugus.“ Nė vienas grupei interviu davęs džihadistas nebuvo užverbuotas taip, kad jų kas aktyviai ieškotų ir manipuliuotų, sako jis. „Taip nevyksta. Nė vienas nebuvo indoktrinuotas.“

Šis radikalizavimo būdas sutampa su tuo, ką pastarąjį dešimtmetį rodė daug teroristų elgesio studijų, ir toli gražu nuo dažnai skleidžiamos indoktrinacijos idėjos.

Tai kodėl tokie mitai išlieka? Marcas Sagemanas, teismo psichiatras ir įvairių JAV valstybinių agentūrų konsultantas, mano, kad taip politikai ir komentatoriai gali ignoruoti platesnes, Vakarų vyriausybėms nepalankias radikalizavimo priežastis, tokias, kaip politinis neteisingumas. „Taip politikai sako, kad IV yra tiesiog gauja psichopatų, ir tai nepadeda spręsti problemos.“

Žinoma, maža prasmės tirti teroristų radikalizavimą, neatsižvelgiant į politinį kontekstą. „Nepakanka tiesiog pažvelgti į kovotojus ir tarti, kad jei žinome apie juos pakankamai, imsime tai suprasti,“ sako Clarkas McCauley'is, Solomon Asch Etnopolitinių konfliktų studijų centro Bryn Mawre (PA), psichologas. „Mes nežinome. Mums reikia duomenų bazių, parodančių, kaip vyriausybės atsako į terorizmą lygiai taip pat, kaip bazių, parodančių, ką daro teroristai.“

Sagemanas pritaria: „Tai yra politinis smurtas, ir prielaida numeris vienas turėtų būti, kad tai susiję su politika.“ Tai reiškia terorizmo tyrimų dėmesio išplėtimą į politikos mokslus, ekonomiką, sociologiją, socialinę psichologiją ir antropologiją.

Platesnio islamo ekstremistus vedančių faktorių suvokimo svarbą pabrėžia dar nepublikuotas McCauley'io komandos darbas. Jis rodo plačiai tarp musulmonų paplitusią užuojautą Sirijoje represuojamiems sunitams. Maždaug pusė apklaustųjų sakė, kad arba jie nesmerktų nieko, stojusio į kovą prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą, arba kad tai yra morališkai pateisinama. McCauley'is panašių rezultatų tikisi ir JK. Apklausa buvo atlikta liepą, tad nežinoma, kaip IV atliktos egzekucijos, nukertant galvas, paveikė paramos lygį.

Tik labai nedaug simpatizuojančių džihadistų tikslui, pasirinko kovoti už jį. Pasirinkusiems yra daug būdų tapti radikalais. „Tai nėra nuosekli istorija,“ sako McCauley'is. Bet dauguma mokslininkų sutaria, kad neskaitant draugų įtakos, svarbūs dar ir šie faktoriai: asmeniniai sunkumai, tokie, kaip asmenybės krizė, atverianti juos naujai religinei ar politinei ideologijai; jausmas, kad jų kultūrinė grupė yra persekiojama; moralinis nepakantumas neteisybei (pavyzdžiui, giminaičio diskriminacija); dalyvavimas politiškai aktyviame tinkle. Nors yra duomenų, kad kai kuriems kietosios linijos klerikalai įtaką padarė, tai retai būna pagrindinis veiksnys.

Ar žinant tai, įmanoma žengiančiuosius radikalizmo keliu nuo jo nukreipti? JK vyriausybės Kanalo programa stengiasi nustatyti pažeidžiamus žmones ir, pavyzdžiui, supažindinti juos su tinkamu sektinu pavyzdžiu ar padėti susitvarkyti su karjera ar santykiais. Toks būdas vargu ar privers užkietėjusius kovotojus apsigalvoti, sako Neumannas, bet Teisingumo departamento duomenimis, Channel nuo 2012 m. padėjo keliems šimtams iš 2000 į juos besikreipusių žmonių.

Panašias programas, galinčias deradikalizuoti grįžtančius kovotojus, vystyti būtų lengviau, jei būtų pateikiami žvalgybos duomenys, atskleidžiantys džihadistų priešakinių linijų kovotojų motyvaciją ir patirtį. „Sunkumas nėra idėjų trūkumas, bet srities žinių trūkumas,“ sako Atranas. „Niekas iš tiesų nežino, kas vyksta su IV.“

Michael Bond
New Scientist № 2986