Mokslininkai įspėja: yra du nutukimo tipai ir vienas jų – pavojingesnis

Šiuo metu nutukimas diagnozuojamas atsižvelgiant į kūno masės indeksą (KMI), bet atlikto tyrimo iniciatoriai šį būdą laiko pernelyg paprastu ir net klaidinančiu: jį taikant, anot mokslininkų, ignoruojami bet kokie individualūs biologiniai ypatumai, rašoma portale „ScienceAlert“.

Vienas iš dviejų ką tik identifikuotų nutukimo tipų apibūdinamas kaip toks, kuriam būdingi dominuojantys riebalai, tačiau kitam būdingi ir riebalai, ir liesieji raumenys. Tyrimo autorius nustebino tai, kad ne pirmą, o antrą nutukimo tipą tenka sieti su didesne uždegimų tikimybe, savo ruožtu, vedančia prie didesnės vėžio ir kitų ligų rizikos.

„Taikant vien duomenimis grindžiamą metodiką pavyko pirmą kartą pastebėti, kad egzistuoja ne mažiau kaip du matabolizmo požiūriu skirtingi nutukimo potipiai, kuriems būdingos skirtingos fiziologinės ir molekulinės savybės, darančios įtaką žmogaus sveikatai“, – nurodė J. Andrew Pospisilikas, epigenetikos ir medžiagų apykaitos sutrikimų specialistas iš Mičigano Van Andelių instituto.

„Pavertus surinktus duomenis kliniškai pritaikomais testais, gydytojams būtų paprasčiau apsispręsti dėl konkrečių pacientų gydymo“, – pridūrė jis.

Mokslininkų analizuota medžiaga – 153 dvynių porų duomenys, surinkti vykdant projektą „TwinsUK“. Juos apibendrinus pavyko išskirti keturis metabolinius potipius, darančius įtaką kūno svoriui: du su polinkiu į liesumą ir du su polinkiu į nutukimą.

Vėliau gauti rezultatai buvo patikrinti pasitelkus modelius su pelėmis. Pelės, su kuriomis buvo vykdomi eksperimentai, buvo genetiškai identiškos, užaugusios toje pačioje aplinkoje ir šertos vienodomis tokio pat pašaro dozėmis.

Atlikto patikrinimo rezultatai sufleruoja, kad be pašaro raciono, aplinkos ir paveldėtų genų, įtaką daro dar kažkas. Vienas tikėtinas paaiškinimas pakiša mintį apie epigenetinius žymeklius – nekoduojančias DNR molekulių modifikacijas, dėl kurių pakinta genų nuskaitymas. Minėtina, kad būtent epigenetika pajėgi atsakyti į klausimą, kodėl tokį patį DNR kodą turintys dvyniai ne visada identiški.

„Laboratorijoje gauti rezultatai beveik sutampa su žmonių dvynių duomenimis“, – sako J. A. Pospisilikas.

„Ir šįkart pavyko išskirti du aiškius nutukimo potipius, vienas iš kurių, kaip paaiškėjo, yra epigenetiškai paveikiamas. Jam būdingas didesnis liesosios masės ir riebalų procentas, intensyvūs uždegimų signalai, aukštas insulino lygis ir aiškus epigenetinis parašas“, – aiškina specialistas.

Kol kas pasakyti galima tik tiek, kad antrą nutukimo tipą, t. y. tą, kuris siejamas su uždegimais, veikiausiai lemia atsitiktinumas. Tai reiškia, kad atlikto tyrimo išvados gali labai praversti tyrinėjant vadinamąsias nepaaiškinamas fenotipines variacijas (UPV), suponuojančias idėją, kad, be genetikos ir aplinkos, egzistuoja ir kiti veiksniai, dėl kurių esame tokie, kokie esame.

UPV fenomenas mokslininkus domina daugiau nei šimtmetį, o šis tyrimas yra tarsi užuomina, kad epigenetika ir UPV – tai besisiejančios sritys.

„Šiandien paaiškėję faktai suteikia vilties, kad pavyks identifikuoti menkiausius skirtumus tarp žmonių ir pasiūlyti ypač tikslius ligų gydymo metodus“, – mano J. A. Pospisilikas.

Jeigu per būsimus dalyvaujant žmonėms atliekamus tyrimus pavyks patvirtinti, kad egzistuoja du (arba daugiau) nutukimo tipai, turėsime sutikti, kad įvairios kovos su nutukimu strategijos, pavyzdžiui, mitybos koregavimas arba svorio mažinimo operacijos, gali turėti skirtingą poveikį, priklausantį nuo nutukimo tipo. Atrodo, kad pamažu veriasi visiškai nauja tyrimų erdvė.

Visgi kol kas mokslininkus domina du nutukimo tipai, kuriuos pavyko ganėtinai išsamiai apibūdinti. Jų analizė gali privesti prie gairių, leisiančių pakoreguoti diagnostiką.

„Beveik 2 mlrd. pasaulio žmonių priskiriami prie turinčių antsvorį ir daugiau nei 600-iems milijonams nustatytas nutukimas, tačiau jokios individų klasifikavimo sistemos, pagrįstos individualia ligos etiologija, deja, nėra“, – įspėja J. A. Pospisilikas.