Ant mirties slenksčio. Mokslininkai atskleidė, ką žmogus jaučia sekundę prieš mirtį

Tūkstančius metų mokslininkai bandė suprasti, ką žmogus patiria paskutinėmis gyvenimo sekundėmis. Vienose istorijose nurodoma, kad gyvenimas prabėga prieš akis, kitos sako, kad matė artimuosius ar girdėjo jų balsus, treti mato ilgą koridorių ir šviesą jo gale, rašo nzherald.co.nz.

Pavyzdžiui, Australijos mokytoja, kuri pateko į avariją greitkelyje Sidnėjuje, pamanė, kad ji jau mirė, kai bandė iškviesti greitąją pagalbą, bet negalėjo. Jai atrodė, kad ji perbėgo judriu keliu, tačiau iš tikrųjų moteris tiesiog gulėjo šalia savo automobilio. Jai pavyko išgyventi, o tada ji prabilo apie tai, ką tomis akimirkomis jautė: nebuvo skausmo ir baimės, vietoj to ji jautėsi rami ir priėmė likimą.

Ir tai ne vienintelis atvejis. Yra tūkstančiai skirtingų pasakojimų apie įvairius artimos mirties išgyvenimus, kuriuos žmonės patyrė įvairiose pasaulio vietose. Naujame revoliuciniame tyrime mokslininkai pagaliau rado šio keisto poveikio paaiškinimą.

Naują tyrimą atliko amerikiečių mokslininkų ir gydytojų grupė iš Niujorko universiteto. Komanda tiki, kad jų darbas yra pirmasis tokio pobūdžio, kuris gilinasi į tvirtinimus apie beveik mirties patirtį.

Tyrimo metu mokslininkai stebėjo 500 pacientų, tačiau tik 53 iš jų pavyko atgaivinti. 6 iš jų teigė patyrę klinikinę mirtį, o 11 pranešė apie sąmoningumo jausmą po širdies sustojimo. Tyrimas truko kelerius metus ir mokslininkams pavyko rasti įrodymų, kad širdies sustojusių žmonių smegenų bangos sutampa su prisiminimais, aiškiais regėjimais ir išoriniais išgyvenimais.

Reikėtų pažymėti, kad visi tyrimo dalyviai patyrė širdies priepuolį ir tam tikru momentu buvo arba labai arti mirties, arba techniškai mirę. Įdomu tai, kad jie visi rodė apčiuopiamus itin aiškios sąmonės požymius. Pasak pagrindinio tyrimo autoriaus, intensyviosios terapijos gydytojo ir Medicinos fakulteto profesoriaus Sam Parnia, jis ir jo kolegos išsiaiškino, kad žmogaus smegenys gali rodyti „elektrinio atsigavimo“ požymius net ir po ilgo širdies ir plaučių gaivinimo.

Išgyvenę tyrimo dalyviai taip pat pasidalijo savo artimos mirties patirtimi. Vienas pacientas pasakojo girdėjęs savo močiutės balsą, kuris įspėjo, kad „dar ne laikas“. Kitas pacientas apibūdino bekūnį išgyvenimą, kai jautėsi taip, lyg plūduriuotų virš kūno ligoninės lovoje.

Parnia ir kolegos padarė išvadą, kad šis mažas laikotarpis tarp gyvenimo ir mirties yra laikas, kai žmonės patiria „naujus tikrovės matmenis“, kai mintys tampa aštrios ir aiškios, o sąmonės lygis didėja.

Beje, dauguma tyrimo dalyvių taip pat tvirtino, kad sekundėmis „prieš mirtį“ jautė ramybę, taip pat jautė kažką nefizinio, spinduliuojančio „šilumą ir meilę“. Beje, dauguma žmonių taip pat teigė, kad jų patirtis gerokai pakeitė jų gyvenimą.