Netikėta: smegenys žino, kurie mūsų atsiminimai yra klaidingi

Praeities įvykių, patirties ar informacijos, susijusios su konkrečiu kontekstu – pavyzdžiui, gimtadienio švente, pirmuoju pasimatymu ar neseniai įvykusia kelione į parduotuvę – prisiminimas vadinamas epizodine atmintimi; tai yra priešingybė semantinei atminčiai, kuri susijusi su bendromis žiniomis ir faktais, nesusijusiais su konkrečiu laiku ar vieta, ir nesusijusiais su žmogaus praeitimi. Epizodinę atmintį daugiausia kontroliuoja smegenų sritis, vadinama hipokampu, tačiau kas vyksta smegenyse, kai žmonės klaidingai prisimena įvykius, iki šiol buvo paslaptis.

Naujojo tyrimo, paskelbto žurnale PNAS, duomenimis, prieš pat žmogui prisimenant klaidingą prisiminimą hipokampe atsiranda specifinis elektrinio aktyvumo modelis, kuris skiriasi nuo elektrinio aktyvumo, atsirandančio tada, kai žmogus prisimena įvykį teisingai.

„Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad hipokampas vaidina svarbų vaidmenį įvykių įsiminimui, tačiau nežinojome, kad šiame regione atsirandantys elektriniai signalai skiria teisingus prisiminimus nuo klaidingų“, – teigia vyresnysis tyrimo autorius, Pensilvanijos universiteto psichologijos profesorius Michaelas Kahana.

Geresnis šio smegenų aktyvumo supratimas galėtų padėti nuspėti, kada žmonės ketina prisiminti juos varginantį klaidingą prisiminimą, nutolusį nuo originalaus situacijos konteksto, teigia tyrimo autoriai.

Pavyzdžiui, potrauminio streso sutrikimu (PTSS) sergantys žmonės „dažnai patiria traumuojančių išgyvenimų atminties intarpus saugiame ir nepanašiame į traumuojantį įvykį kontekste“, rašo tyrėjai. Tyrimo autoriai pasiūlė, kad teoriškai būtų galima sukurti naujus medicininius gydymo būdus, kurie stebėtų ir slopintų šią smegenų veiklą, kad būtų sustabdyti nerimą keliantys „sugrįžimai į praeitį“.

Atlikdami naująjį tyrimą mokslininkai fiksavo epilepsija sergančių pacientų – kuriems į smegenis jau buvo implantuoti elektrodai, kad gydytojai galėtų sekti jų priepuolius – hipokampo aktyvumą. Iš pradžių komanda paprašė pacientų išstudijuoti nesusijusių žodžių sąrašą, pavyzdžiui, „pica“ ir „laikrodis“, o po trumpos pertraukos prisiminti juos bet kokia tvarka. Prieš pradedant studijuoti „tikslinį“ žodžių sąrašą, dalyviams buvo parodytas kitas žodžių sąrašas, kuris galėjo suklaidinti jų atmintį.

Elektrinio aktyvumo ritmas hipokampe smarkiai skyrėsi, kai pacientai teisingai prisimindavo žodį iš tikslinio sąrašo ir kai neteisingai prisimindavo žodį, kuris į jį nebuvo įtrauktas. Šis elektrinis aktyvumas atsirasdavo likus mažiau nei sekundei iki tol, kol jie pasakydavo žodį – o vėliau greitai išnykdavo.

Įdomu tai, kad jei pacientas neteisingai prisimindavo žodį iš kito jam parodyto sąrašo, jo hipokampo ritmai buvo panašesni į tuos, kurie buvo stebimi, kai jis prisimindavo teisingus žodžius. Labiausiai ritmas skyrėsi, kai jie pasakydavo žodį, kuris jiems niekada nebuvo parodytas.

Antrojo eksperimento metu autoriai paprašė pacientų prisiminti giminingus žodžius, priskiriamus gėlių, vaisių ir vabzdžių kategorijoms. Šio bandymo metu taip pat paaiškėjo situacinio konteksto svarba. Pavyzdžiui, pacientui išstudijavus gėlių sąrašą, jei jis prisimindavo neteisingą, bet panašų žodį, pavyzdžiui, „saulėgrąža“, o ne „lelija“, jo hipokampo ritmas buvo panašesnis nei tuo atveju, jei būtų prisiminęs visiškai nesusijusį žodį.

Tyrimo autoriai teigia, kad šie rezultatai gali atverti kelią naujiems gydymo būdams, skirtiems gydyti ligas, kurių metu atmintis sutrinka. Tačiau vis dar neaišku, ar šie elektriniai signalai iš tikrųjų lemia klaidingus prisiminimus, ar tiesiog atsiranda tuo pačiu metu. Ateities tyrimuose tai būtų galima ištirti eksperimentiškai manipuliuojant smegenų veikla, rašo autoriai.

Parengta pagal „Live Science“.