Kad ir kaip tai nuskambėtų, bet tai yra tiesa: mėlynos akys neegzistuoja

Bet tai šiek tiek keista. Mėlyna spalva gamtoje nėra plačiai paplitusi – net tam tikri vabzdžiai ir žuvys, kurie atrodo mėlyni, iš tikrųjų tokie nėra – jie tik taip atrodo dėl fizikos dėsnių. Žinduolių tarpe žydras atspalvis yra dar retesnis – nė vienas gyvūnas neturi natūraliai mėlyno kailio ar plaukų. Tad kodėl mėlynos akys egzistuoja?

Ir čia yra vienas kabliukas: jos iš tiesų neegzistuoja.

Mitas apie mėlynas akis

„Mėlynos akys neegzistuoja. Tokią akių spalvą lemia melaninas, o melaninas iš tikrųjų iš prigimties yra rudas“, – aiškina licencijuotas optometristas Gary Heitingas akių priežiūros tinklalapiui „All About Vision“ skirtame straipsnyje.

„Rudas melaninas yra vienintelis akies pigmentas – nėra nei žalios, nei mėlynos spalvos pigmento, – dėsto jis. – Akys atrodo tokios spalvos tik dėl to, kad šviesa patenka į rainelės sluoksnius ir atsispindi.“

„Gyvūnų karalystėje yra daugybė pavyzdžių, kai matoma spalva yra optinių reiškinių, tokių kaip šviesos sklaida, interferencija ar difrakcija dėl audiniuose esančių mikroskopinių struktūrų, rezultatas“, – knygoje „The Biochemistry of Natural Pigments“ aiškina George Brittonas.

„[Mėlyna] žmogaus akių spalva atsiranda dėl to, kad baltą šviesą išsklaido smulkios baltymų dalelės rainelėje“, – pažymi G. Brittonas.

Žalios spalvos akys atsiranda dėl to paties išsklaidymo efekto – tačiau šiais atvejais rainelėje yra šiek tiek daugiau melanino, todėl šviesa sugeriama arba atspindima kitaip. Todėl akių spalva gali atrodyti „besikeičianti“ priklausomai nuo netoliese esančio apšvietimo. „Tai melanino kiekio ir pačios rainelės struktūros sąveika“, – aiškina G. Heitingas.

Tas pats efektas lemia daugelio paukščių mėlyną spalvą – nes jų plunksnos turi neįtikėtinai mažytes oro pripildytas membranines kišenes, kurios išsklaido šviesą. Tačiau visais šiais atvejais „iš audinių negalima išskirti mėlyno pigmento“, pažymi G. Brittonas.

Kitaip tariant, jei turite mėlynas akis – tai tik šviesos apgaulė.

Mėlynų akių protėvis

Žmonijos genealoginiame medyje kai kurios šakos yra stambesnės už kitas. Pavyzdžiui, iš Čingischano kilo vienas iš 200 šiandien gyvenančių vyrų. Taip pat techniškai kiekvieno europiečio giminėje kažkur slypi Karolis Didysis.

Šie vyrai paliko įspūdingą įtaką pasaulio genetinei sudėčiai, tačiau istorijos vadovėliuose yra vienas žmogus, kuris juos pralenkė. Klausiate, kas tai buvo?

Na... sunku pasakyti. Skirtingai nei Čingischanas ir Karolis Didysis, šis asmuo gyveno taip seniai, kad niekaip negalima sužinoti jo vardo ar net kada ir iš kur jis atsirado – nebent tik tai, kad jis gyveno tikriausiai Artimuosiuose Rytuose, maždaug prieš 40 000 ar 50 000 metų.

Tačiau aiškus vienas dalykas: jis turėjo mėlynas akis – ir niekas kitas jų neturėjo.

„Iš pradžių mes visi turėjome rudas akis. Tačiau dėl genetinės mutacijos, paveikusios mūsų chromosomose esantį OCA2 geną, atsirado „jungiklis“, kuris tiesiogine to žodžio prasme „išjungė“ gebėjimą turėti rudas akis“, – 2008 m. sakė Kopenhagos universiteto Ląstelinės ir molekulinės medicinos katedros profesorius Hansas Eibergas.

Kyla klausimas – iš kur mokslininkai žinojo, kad tik vienas protėvis yra atsakingas už visas šias skirtingas mėlynas akis? Iš tiesų, G. Eibergas ir jo kolegos atrado ne tik tai, kad mėlyną akių atspalvį lemia mutavęs OCA2 genas.

„[Mėlynų akių žmonės] visi paveldėjo tą patį „jungiklį“ lygiai toje pačioje DNR vietoje, – paaiškina G. Eibergas. – Iš to galime daryti išvadą, kad visi mėlynakiai yra susiję su tuo pačiu protėviu.“

Tai vienintelis žinomas būdas atsirasti mėlynoms akims – palyginimui, yra bent aštuonios skirtingos genų mutacijos, lemiančios raudonus plaukus – ir jis gana specifinis. G. Eibergo minimas „jungiklis“ negalėjo paprasčiausiai perjungti geno iš „įjungto“ į „išjungtą“ – vietoj to, jį „atskiedė“, apribojant geno gebėjimą gaminti rudą pigmentą tiek, kad akys atrodytų mėlynos.

Ir keisčiausia iš visų keistenybių? Mutacija, dėl kurios akys tampa mėlynos, atrodo ne tik įdomi, bet ir visai nenaudinga.

Tai ne tas pats, kaip šviesesnės odos ir tolerancijos laktozei evoliucija, kuri leido šiaurinių platumų gyventojams pasisavinti daugiau vitamino D. „Tai tiesiog rodo, kad gamta nuolat maišo žmogaus genomą, kuria genetinį žmogaus chromosomų kokteilį ir bando įvairius pokyčius“, – sako G. Eibergas.

Parengta pagal „IFLScience“.