Insulinas lygina randus?

2006 m. duomenimis Lietuvos gydymo įstaigose buvo atlikta daugiau nei 275 tūkst. chirurginių operacijų. Britų dienraštis „The Daily Mail“ rašo, kad D.Britanijoje per metus operuojami maždaug 6 mln. žmonių. Po daugelio operacijų ant kūno lieka bjaurūs randai, menkinantys pasitikėjimą savimi ar sukeliantys kitokių psichologinių problemų.

Pažeidus odą, pažeistoje vietoje ima formuotis randas, kurio paskirtis – kuo greičiau eliminuoti atsivėrusį odos plyšį, kad būtų prarasta kuo mažiau kraujo, kad nebūtų pažeisti kiti organizmo audiniai ir kad būtų užkirstas kelias infekcijai. Dėl kur kas didesnės spartos suaugimo procese, rando audinys kokybiškai skiriasi nuo normalios odos. Jis ne toks elastingas, neatsparus ultravioletinių spindulių poveikiui, jame nėra prakaito liaukų, plaukelių. Skiriasi ir rando spalva. Rando vietoje oda gali būti jautresnė.

Randėjimo sustabdymas ar sumažinimas yra daugelio tyrimų objektas. Viena iš naujesnių metodikų numato insulino naudojimą. Įrodyta, kad insulinas padeda gerokai sumažinti randus.

Štai, pavyzdžiui, Kalifornijos universitete atlikti bandymai parodė, kad įpjovimai, kurie buvo gydomi insulinu, užgydavo vidutiniškai 2,4 dienos anksčiau. Kito eksperimento metu moterims po krūtų mažinimo operacijos į vieną krūtinės pusę buvo suleidžiama insulino, į kitą – placebo (placebas - jokio poveikio neturinti medžiaga, kuri tiriamajam pristatoma kaip veiksminga medžiaga). Rezultatas parodė, jog mažiau randėjo insulinu paveikta krūtinės pusė. O vienai moteriai, kuriai ant rankos buvo gilus senas randas, po 82 dienas kasdien darytų injekcijų randas visiškai išnyko.

Manoma, kad insulinas mažina fibroblastų (rando ląstelių) kiekį ir gerina jų gaminamo kolageno kokybę. Suleidus insulino, žaizda užsitraukia ir ima gyti, tačiau randėjimo procesai sulėtinami arba visiškai sustabdomi. Insulinas tarsi išjungia žaizdos gijimo fazę, kurios metu prasideda randėjimo procesai.

Insulinas randų atžvilgiu pasižymi ir kitokiu poveikiu. Gydant senus randus insulinas skatina rando audinio regeneracinėmis savybėmis pasižyminčių riebalų ir baltymų gamybą.

Panašu, jog pavyko atrasti iki šiol nežinotų gana paplitusio hormono pritaikymo galimybių, - pripažįsta ausų, nosies, gerklės chirurgas Endrius Makombas (Andrew McCombe) iš Frimley Park Hospital ligoninės (D.Britanija). – Tokio pritaikymo perspektyvos gali būti milžiniškos. Bjaurūs randai iš tisų yra didžiulė problema tiek pacientams, tiek chirurgams.“