Ar žmogus gali užmiršti, kaip kvėpuoti?

Ar kada nors pagalvojote, kad visą gyvenimą per minutę įkvepiate 12-20 kartų, įtempdami atitinkamus raumenis, įtraukdami orą į plaučius ir jį išpūsdami? Geriau negalvokite: kai kurie žmonės teigia, kad per daug susikoncentravus į kvėpavimo procesą galima „pamiršti“, kaip kvėpuoti.

Pirmiausia panagrinėkime, ar apskritai įmanoma pamiršti, kaip kvėpuoti. Paprastai manoma, kad ne: kvėpavimas yra autonominės nervų sistemos funkcija, jis veikia ir dieną, ir naktį ir jam nereikia mūsų sąmoningos kontrolės.

Kvėpavimą reguliuoja galinių smegenų neuronų tinklai. Šie valdo krūtinės ląstos ir pilvo ertmės raumenis. Neuronų tinklai tarsi laidininkai valdo šį raumenų orkestrą ir sukuria slėgio skirtumą, dėl kurio oras patenka į plaučius ir iš jų išeina.

Tokia sistema leidžia mums automatiškai reguliuoti kvėpavimą pagal savo poreikius. Pavyzdžiui, kai bėgame, mums reikia daugiau deguonies, o jei kažkas patenka į kvėpavimo takus, turime tam tikru būdu įtempti raumenis, kad tai pašalintume.

Iš kur kyla jausmas, kad pamirštame, kaip kvėpuoti?

Tikslaus atsakymo į šį klausimą nėra. Pagal vieną iš versijų, pernelyg aktyvus susitelkimas į kvėpavimą gali sukelti plaučių hiperventiliaciją - per dažną ir gilų kvėpavimą. Paprastai ši būklė siejama su nerimu, stresu ir stipriomis emocijomis, tačiau ji gali atsirasti ir be objektyvios priežasties.

Dėl hiperventiliacijos gali atrodyti, kad pamiršote, kaip kvėpuoti. Organizmas gauna daugiau deguonies, nei jam reikia, todėl iškvepiate daugiau anglies dioksido nei įprastai. Dėl to gali svaigti galva ir atsirasti dusulio jausmas.

Jei skaitydami šį straipsnį ar bet kuriuo kitu metu jaučiate, kad pamiršote, kaip kvėpuoti, pabandykite kuo nors atitraukti savo dėmesį. Kai nustosite galvoti apie kvėpavimą, jis atsigaus savaime.

Per didelis dėmesys kvėpavimui gali būti rimta problema. Kartais žmonės pradeda taip rimtai susikoncentruoja į tai, kaip jie mirksi, kvėpuoja ar ryja seiles, kad nebegali atsipalaiduoti.

Jie galvoja apie tai, ar teisingai kvėpuoja, stengiasi kontroliuoti, kiek kartų sumirksėjo, ir jų autonominiai procesai tampa nebe autonominiai. Ši būklė vadinama somatiniu obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu.

Žmonės su šiuo sutrikimu baiminasi, kad jei jie nustos kontroliuoti savo kvėpavimą, mirksėjimą ar širdies ritmą, šie procesai negalės vykti savarankiškai. Dar baisesnė jiems atrodo perspektyva, kad visą gyvenimą reikės kontroliuoti šiuos procesus ir visą laiką apie juos galvoti.

Jei atpažinote, kad turite prieš tai dviejose pastraipose išvardytų simptomų, turėtumėte kreiptis į psichoterapeutą. Specialistas padės jums ištrūkti iš nerimo ir įsitikinti, kad autonominiai procesai veikia patys.

Svarbu! Ši medžiaga yra tik bendro informacinio pobūdžio ir negali būti diagnozės ar medicininių išvadų pagrindas. Svetainėje pateiktos publikacijos remiasi naujausiais aktualiais ir moksliškai pagrįstais medicinos srities tyrimais. O jei jums reikia diagnozės ar medicininių patarimų, kreipkitės į gydytoją.