Netikėtos priežastys, kodėl žmogaus vaikystė yra tokia nepaprastai ilga

Vaikystę stebėtinai sunku apibrėžti. „Ji tokia paprasta ir kartu sunki“, – sako April Nowell iš Viktorijos universiteto Kanadoje, knygos „Growing Up in the Ice Age“ autorė. Vakarų visuomenėse dažnai naudojamas paprastas chronologinis matas: pavyzdžiui, 18-ojo gimtadienio dieną galime tapti pilnamečiais. Tačiau tai toli gražu nėra universali sąvoka. „Daugelyje visuomenių perėjimas nuo vaiko prie suaugusiojo priklauso nuo to, ar žmogus turi tam tikrų įgūdžių, ar yra tam tikra asmenybė, ar turi tam tikrų gebėjimų“, – sako A. Nowell.

Vaikystę apibrėžti pagal biologinius augimo rodiklius taip pat yra problemiška. Pavyzdžiui, dauguma mūsų lytiškai subręsta gerokai anksčiau nei 18 metų – tačiau vystosi dar ilgai po to.

„Mūsų skeletai galutinai baigia formuotis apie 25-uosius metus“, – sako Brenna Hassett iš Centrinio Lankašyro universiteto (Jungtinė Karalystė). Be to, vaikystė yra ne tik fizinio, bet ir protinio vystymosi, mokymosi ir žaidimų metas. Be to, vaikystė – tai laikas, kai esame priklausomi nuo suaugusiųjų, kurie mums teikia maistą ir kitus būtinus dalykus.

„Man vaikystė – tai laikotarpis, kai į jus investuoja kiti žmonės“, – sako B. Hassett. Tačiau, kad ir kaip ją vertintume, žmogaus vaikystės trukmė yra išskirtinė – net palyginti su mūsų artimiausiomis giminaitėmis žmogbeždžionėmis, kurių vaikystė taip pat yra ilga. B. Hassett mus lygina su banginiais, kurie lytinę brandą pasiekia tik sulaukę maždaug 25 metų.

Tačiau jie dažnai gyvena daugiau nei 200 metų, o žmonės retai sulaukia 100 metų. „Ketvirtadalį laiko praleidžiame būdami jauni“, – sako B. Hassett.

Ir tai ne tik trukmės klausimas. Žmonių vaikystė taip pat kokybiškai skiriasi. Primatologai mano, kad beždžionės ir žmogbeždžionės pereina tris etapus: kūdikio, jauniklio ir suaugusiojo. Kūdikiai didžiąją laiko dalį praleidžia prisiglaudę prie motinų, o jaunikliai juda laisviau. Tuo tarpu žmonės turi penkias stadijas, teigia A. Nowell: kūdikis, vaikas, nepilnametis, paauglys ir suaugęs žmogus. „Vaikystė ir paauglystė yra dvi naujos žmogaus gyvenimo istorijos fazės, kurios įterptos į šį primatams būdingesnį modelį“, – sako ji.

Vaiko etapas trunka nuo nujunkymo iki pirmojo nuolatinio krūminio danties išdygimo (maždaug nuo 2 iki 6 metų amžiaus). Paaugliai yra fiziškai įgalūs daugintis, tačiau vis dar bręsta ir kūnu, ir protu. Nors dabar yra įrodymų, kad šimpanzės, kaip ir mes, patiria paauglystės augimo spurtą, vis dėlto akivaizdu, kad žmogaus gyvenimo istorija radikaliai pasikeitė. Kada tai įvyko?

Vaikystė evoliucionuoja

Žmogaus evoliucijos istorija trunka apie 7 milijonus metų. Deja, apie seniausius homininus žinome tik iš kelių fosilijų, todėl apie jų vaikystę turime mažai informacijos arba jos neturime visai.

„Tai padrikas fosilijų rinkinys, – sako Leipcige (Vokietija) esančio Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto darbuotojas Philippas Gunzas. Tik australopiteko, gyvenusio Afrikoje maždaug prieš 4–2 mln. metų, atveju pradedame turėti pakankamai pavyzdžių, kad galėtume ką nors reikšmingo pasakyti.

2020 m. atliktame tyrime P. Gunzas su kolegomis nuskenavo aštuonių Australopithecus afarensis kaukoles, datuojamas daugiau nei prieš 3 mln. metų. Jie nustatė, kad vaikų smegenys buvo mažesnės nei to paties amžiaus šiuolaikinių šimpanzių, o suaugusiųjų smegenys buvo šiek tiek didesnės nei suaugusių šimpanzių. „Taip gali būti tik tuo atveju, jei jų smegenys augo ilgesnį laiką“, – sako P. Gunzas. Taigi panašu, kad vaikystė šiek tiek pailgėjo jau prieš daugiau nei 3 mln. metų.

Mūsų pačių Homo gentis atsirado prieš 3–2 mln. metų. Palyginti su ankstesniais homininais, pirmieji Homo turėjo gerokai didesnes smegenis ir buvo pasiryžę vaikščioti stačiomis. Jie gamino ir naudojo akmeninius įrankius bei maitinosi įvairesniu maistu, įskaitant mėsą. Tačiau ar jų vaikystė taip pat buvo ilgesnė nei ankstesnių homininų?

Dėl to vis dar ginčijamasi, tačiau aiškiausias įrodymas yra Homo erectus vaikas, rastas netoli Turkanos ežero Kenijoje. Turkanos berniukas, dar žinomas kaip Nariokotomės berniukas, gyveno maždaug prieš 1,6 mln. metų. Atrodo, kad mirties metu jam buvo maždaug 8 metai. Jo smegenys rodo spartesnį augimo tempą nei šiuolaikinių žmonių, sako B. Hassett, tačiau jo augimo trajektorija skiriasi nuo ankstesnių australopitekų. Ir to pasekmės yra aiškios.

„Iki H. erectus, t. y. maždaug prieš 2 mln. metų, vaikystė gerokai pailgėja“, – sako A. Nowell. Dar daugiau, vaikystės augimo modeliai rodo, kad atsirado vaiko ir paauglio fazės.

Mūsų pačių rūšis – Homo sapiens – išsivystė maždaug prieš 300 000 metų. Mes vadovaujamės tuo pačiu penkių pakopų modeliu, kaip ir ankstesni Homo, tačiau „dar labiau sulėtėję, dar labiau išsitęsę“, – sako A. Nowell. Šis vaikystės pailgėjimas galėjo išsivystyti palaipsniui per milijonus metų – arba galėjo būti greitų šuolių, po kurių sekė sąstingio laikotarpiai, sako P. Gunzas. Kol nėra daugiau fosilijų, to pasakyti neįmanoma. Vis dėlto galime klausti, kodėl taip atsitiko.

Viena iš daug diskutuojamų idėjų yra susijusi su žmogaus gimdymo sunkumais. Palyginti su kitomis beždžionėmis, žmogaus gimdymas yra labai skausmingas ir pavojingas. Tai siejama su mūsų dvikojiška laikysena, dėl kurios susiaurėjo klubai ir išsivystė didesnės smegenys. Paprasčiau tariant, mes stumiame didelį daiktą pro mažą skylę. 2022 m. Tesla Monson iš Vakarų Vašingtono universiteto ir jos kolegos įrodė, kad nėštumas pradėjo keistis jau prieš 6 mln. metų.

„Kūdikiai vis didėjo ir didėjo, o kartu su jais didėjo ir jų smegenys“, – sako T. Monson. Dėl to žmonių kūdikiai turi gimti dar neišsivystę ir bejėgiai. „Visada kalbame, kad pirmieji metai po gimimo yra beveik antrasis nėštumas, – sako A. Nowell.

Vis dėlto vien tuo negalima paaiškinti ilgesnės vaikystės evoliucijos. Kai kūdikiai gimsta, jie gali laisvai augti, todėl teoriškai galėtų greitai vystytis iki suaugusiųjų amžiaus. Tačiau taip nėra. Tai reiškia, kad turime pažvelgti ne tik į gimdymą, bet ir į priešistorinius vaikus: kaip jie gyveno ir ką veikė. Iki pastarųjų kelerių metų archeologai to nedarė. Dabar padėtis keičiasi. Plečiantis priešistorinės vaikystės paveikslui, plečiasi ir mūsų supratimas, kodėl šis gyvenimo etapas toks svarbus.

Akmens amžiaus vaikai

Paimkime vieną tokią žavią sceną. Italijoje esančiame Basuros urve pėdų atspaudai ir kiti pėdsakai atskleidžia tai, kas atrodo kaip šeimos išvyka prieš 14 000 metų. Čia buvo penki žmonės: vyras ir moteris, paauglys ir du vaikai, kurių jauniausiam buvo apie trejus metus. Jie ėjo basi, kelią pasišvietė degančiomis lazdelėmis ir ėjo gilyn į urvą. Atrodo, kad vienoje vietoje jaunuoliai nuo grindų pririnko purvo ir juo ištepė stalagmitą. „Galbūt tiesiog buvo lietinga diena ir jie ėjo patyrinėti“, – spėlioja A. Nowell.

Galbūt šie vaikai taip pat turėjo kūrybinį potraukį – juk žinome, kad net ir labai maži vaikai kuria meną. 2022 m. atliktame tyrime buvo nagrinėjami rankų trafaretai, palikti ant Europos akmens amžiaus urvų sienų. Kai kurie jų buvo tokie maži, kad juos turėjo padaryti kūdikiai, padedami vyresniųjų. Priešistorinis menas tikriausiai turėjo prasmę jį kūrusiems žmonėms, tačiau kartais jis galėjo būti kuriamas tiesiog dėl pramogos. Yra daugybė kitų archeologinių įrodymų, kad linksmybės ir žaidimai nuo seno buvo vaikystės dalis.

Pavyzdžiui, Laugerie-Basse (Prancūzija) archeologai rado kaulinį diską, datuojamą prieš 11 000–18 000 metų. Abiejose jo pusėse pavaizduotas elnias skirtingomis pozomis, o viduryje yra skylutė, pro kurią galėjo būti įverta virvelė. A. Nowell ir jos kolegos pažymi, kad susukus ir atleidus virvutę, diskas sukosi, sudarydamas elnio judėjimo iliuziją.

Į pelėdas panašios plokštelės iš bronzos amžiaus Ispanijos taip pat galėjo būti vaikų žaislai. Dauguma ankstyvųjų žaislų tikriausiai buvo gaminami iš greitai gendančių medžiagų – pavyzdžiui medžio – todėl supuvo. Tačiau vis dar galima pastebėti ir kitokių žaidimo formų. Le Rozel vietovėje Prancūzijoje rasta neandertaliečių vaikų, bėgiojusių aplinkui taip, tarsi būtų žaidę gaudynes, pėdsakų.

Dešimtmečius atliekami tyrimai neleidžia abejoti, kad žaidimas turi rimtą tikslą – tai būdas išmokti naujų fizinių, psichologinių ir socialinių įgūdžių. O priešistorėje jis galėjo atlikti papildomą vaidmenį, dėl kurio mūsų protėviams buvo dar svarbesnis. Tam tikrų žaislų atsiradimas archeologiniuose tyrimuose sutampa su technologinėmis naujovėmis – tokiomis kaip ratas ir audimas – o tai rodo, kad vaikų žaidimai įkvėpė kai kuriuos svarbiausius žmonių išradimus.

Pirmykščiams vaikams taip pat reikėjo išmokti įgūdžių, kad išgyventų. 2022 m. paskelbtame tyrime buvo nagrinėjami 28 šiuolaikinių bendruomenių jaunieji žvejai – ir nustatyta, kad vaikai lengvai išmoksta rinkti vaisius ir moliuskus, tačiau tokių išteklių kaip gumbavaisių ir žvėrių panaudojimo įgūdžiai įgyjami tik paauglystėje arba suaugus. Tai mokslininkų išvadose patvirtina idėją, kad ilga vaikystė evoliucionavo kaip laikotarpis, per kurį išmokstama sudėtingų maisto rinkimo įgūdžių. Taip pat ir įrankiai akmens amžiaus radimvietėse, kur ekspertų meistrų sukurti artefaktai maišosi su mėgėjiškomis pastangomis – tai rodo, kad vaikai bandė savo jėgas.

Bendras vaizdas toks, kad priešistorinių laikų vaikai gyveno turtingą ir sudėtingą gyvenimą, kuriame buvo daug įvairios veiklos, nuolat mokėsi ir tyrinėjo: „mokėsi, kaip orientuotis sudėtingose socialinėse situacijose, kartu įgydami pagrindinius įgūdžius ir viską, kas mums padeda veikti šiame pasaulyje kaip žmonėms“, – sako T. Monson. Šis ilgas mokymosi etapas turi akivaizdžios naudos vaikams. Įdomu tai, kad jis taip pat gali formuoti visuomenę, kurioje jie gyvena.

„Vaikams augant, keičiasi ir tai, iš ko jie renkasi mokytis“, – sako A. Nowell. Medžiotojų ir rinkėjų visuomenėse vaikai iš pradžių mokosi iš savo tėvų, tačiau įžengę į paauglystę jie pradeda ieškoti kitų suaugusiųjų – ypač tų, kuriuos laiko novatoriškais. Taigi, paaugliai gali būti inovacijų plitimo pagrindas. „Ne visos žinios perduodamos iš kartos į kartą, – sako mokslininkė. – Manau, kad vaikams ir paaugliams ypač svarbu nuspręsti, ką jie perduoda toliau.“

Tiesą sakant, priešistorėje jaunuoliai tikriausiai atliko dar didesnį vaidmenį – nes jų buvo labai daug. 2008 m. atliktoje apžvalgoje teigiama, kad vaikai sudarė nuo 40 iki 65 proc. populiacijos, t. y. kur kas didesnę dalį nei dabar.

„Vaikai turėjo būti pagrindinė demografinė grupė, užtikrinanti visos bendruomenės išlikimą“, – sako A. Nowell. Kyla mintis, ar šiuolaikiniai tėvai gali ko nors pasimokyti iš mūsų protėvių. Tačiau A. Nowell mano, kad naujausi tyrimai turi subtilesnę pamoką.

„Tai keičia mūsų požiūrį į vaikus ir jų indėlį į bendruomenę“, – sako ji. Buvo paplitusi nuomonė, kad vaikai tėra tušti indai, kuriuos turime pripildyti žiniomis. Tačiau mokslininkė teigia, kad taip manyti visiškai klaidinga.

„Vaikai visuomet turėjo galimybę veikti. Vaikai visada svariai prisidėjo prie bendros savo bendruomenių gerovės. Ir jie atlieka svarbų vaidmenį formuojant mūsų visuomenės ateities kryptis“, – teigia ji.

Parengta pagal „New Scienist“.