Mažiau valgai — ilgiau gyveni: nevienareikšmiai plataus masto tyrimo rezultatai

Suvartojant mažiau kalorijų, galima ne tik padailinti kūno linijas, bet ir prailginti gyvenimą. Vieni pliusai, tiesa? Šis efektas dažnai siejamas su svorio mažėjimu ir raciono apkarpymo sukeltais metabolizmo pokyčiais.

Tačiau vienas iš stambiausių su laboratoriniais gyvūnais atliktų tyrimų, kuriuo nagrinėti dietos apribojimai, atrodo, ginčija visuotinai priimtą nuomonę, kaip būtent dietos apribojimai pratęsia gyvenimą. Tyrimą žurnale Nature publikavo Gary Churchill, Ph.D., genetikas statistikas iš The Jackson Laboratory Bar Harbore, su bendraautoriais, tarp kurių mokslininkai iš Calico Life Sciences (biotechnologijų kompanija, besispecializuojant kovoje su senėjimu, kuri darbą ir finansavo).

Tyrimas su ~1000 pelių, kurių dieta buvo mažai kaloringa arba kurios reguliariai badavo, parodė, kad tokie režimai iš tiesų lemia svorio mažėjimą ir su tuo susijusius metabolinius pokyčius. Bet visgi kur kas geriau kalorijų ribojimo ir gyvenimo trukmės pailgėjimo ryšį paaiškinakiti faktoriai: imuniteto sveikata, genetika ir fiziologiniai atsparumo rodikliai.

„Metaboliniai pokyčiai svarbūs, — sako Churchillis. — Tačiau jie neprailgina gyvenimo“.

Kitų tyrimų rezultatai rodo sudėtingą ir individualią organizmo reakciją į kalorijų apribojimą.

Mokslininkams seniai žinoma, kad ilgalaikių maisto vartojimo apribojimo ir kaloringumo sumažinimo režimas pailgina laboratorinių gyvūnų gyvenimą. Kai kurie tyrimai parodė, kad gyvenimo trukmę gali pailginti taip pat ir intervalinis badavimas.

Siekdami išsiaiškinti daugiau apie tai, kaip veikia tokios dietos, tyrėjai sekė 960 graužikų sveikatą ir gyvenimo trukmę. Kai kurioms pelėms buvo taikoma riboto kaloringumo dieta, kita grupė laikėsi intervalinio badavo režimo, o trečiai buvo leidžiama maitintis laisvai.

Kalorijų sumažinimas 40％ lėmė ilgiausią gyvenimą, tačiau intervalinis badavimas ir ne toks griežtas kalorijų apribojimas taip pat vidutiniškai jį prailgino. Pelėse, kurioms taikyta dieta, buvo užfiksuoti tokie palankūs metaboliniai pokyčiai, kaip riebalų sumažėjimas organizme ir cukraus lygio pažemėjimas kraujyje. Tačiau dietinių apribojimų įtaka medžiagų apykaitai ir gyvenimo trukmei ne visuomet kito tuo pat metu. Autorius nustebino, kad daugiausiai svorio dėl apriboto kaloringumo dietos praradusios pelės, dažniausiai mirdavo anksčiau, nei santykinai mažai svorio netekę gyvūnai.

Tai byloja, kad organizmo reakciją į kalorijų apribojimo režimus apibrėžia procesai už paprasto metabolinio reguliavimo ribų. Reikšmingiausios gyvenimo trukmės pailginimo charakteristikos buvo susijusios su imunine sveikata ir eritrocitų funkcija. Taip pat esminis momentas yra ir bendras, manoma, gyvūnų genuose užkoduotas atsparumas staigaus perėjimo prie dietos sukeltam stresui.

„Įsikišimas — stresorius. — aiškina Churchillis. — Atspariausi gyvūnai netekdavo mažiausiai svorio, išsuagodavo imuninę funkciją ir gyveno ilgiau“.

Gauti rezultatai gali pakeisti mokslininkų požiūrį ir į žmonių riboto maitinimosi tyrimus. Viename iš išsamiausių klinikinių bandymų su sveikais, nutukimo neturinčiais žmonėmis mažai kalorijų turinčia dieta, tyrėjai aptiko, kad įsikišimas padėjo sumažinti metabolizmo greitį — beje, tai buvo trumpalaikis efektas. Nepaisant to, manoma, kad tai liudija apie ilgalaikę naudą gyvenimo trukmei.

Iš Churchillio komandos gautų duomenų apie peles darytina prielaida, kad metaboliniai pokyčiai gali atspindėti „sveiko gyvenimo trukmę“ — gyvenimo periodą be lėtinių susirgimų ir neįgalumo. Tačiau būtini ir kiti rodikliai, kad būtų galima pasakyti, ar tokios „antiamžinės“ strategijos iš tiesų gali pailginti gyvenimą.

Daniel Belsky, epidemiologas, tiriantis senėjimą Kolumbijos universiteto Niujorke Mailmano Visuomeninės sveikatos apsaugos mokykloje, perspėja, kad nereikia pernelyg ekstrapoliuoti pelių duomenų žmonėms. Tačiau ir jis pripažįsta, kad tyrimas „stiprina augantį supratimą, kad sveikatos trukmė ir gyvenimo trukmė — nėra vienas ir tas pats“.

 

 

„Mes seniai žinome, kad chroniškas kalorijų deficitas stipriai prailgina daugelio laboratorinių gyvūnų rūšių. Tyrimas tai patvirtina, pelės su nuolat pilnu maisto dubenėliu prie sofos gyveno trumpiau nei kitos. Genetika pasirodė esanti reikšmingesnis gyvenimo trukmės faktorius, nei kūno masės ir kūno sudėties dinamika, ar metaboliniai rodikliai.

Nors griežčiausi dietiniai apribojimai gyvenimą pratęsdavo labiausiai, jie sukeldavo ir įvairius patologinius pokyčius — metų metais vien salierais mintantys gal ir gyvens ilgiau, bet ne faktas, kad geriau. Patys savaime riebalinio audinio apimties ar cukraus kraujo lygio rodikliai (sveikinimas mėgėjams save matuoti ir peršvietinėti) nebuvo susiję su gyvenimo trukme — panašu, kad dietiniai apribojimai veikia toli gražu ne vien per plonėjimą.

Eksperimente buvo trys periodai, kai pelės buvo tiriamos itin aktyviai, buvo imami jų kraujo mėginiai, na, ir bendrai visaip kėlė stresą. Laboratoriniai gyvūnai į tai įprastai reaguoja trumpalaikiu svorio sumažėjimu. Tai va, tos pelės, kurių svoris sumažėdavo menkiausiai, išgyvendavo ilgiau. Išvertus tai į žmonių kalbą — kuo mes atsparesni stresui, tuo ilgiau gyvensime.

Apibendrinant: ilgą, sveiką, laimingą gyvenimą suskaičiuoti, išmatuoti ir numatyti kol kas nepavyksta, o žaidimai su savęs monitoringu ir kitokiu biohakingu lieka žaidimais. Apsirijimas ir nutukimas — kelias ligų ir priešlaikinės mirties link. Tačiau fanatizmas — irgi ne išsigelbėjimas. Saikingai maitinkimės, judėkime kaip galime, neužsigulėkime ant sofos, ir rūpinkimės psichika“,

tyrimą — pakomentavo gydytojas, farmokologas J. Kiseliovas.

republic.ru

---

---

---

Verta skaityti! Verta skaityti!

(1)

Neverta skaityti!

Neverta skaityti!

(1)

Reitingas

(0)