„Tai pats geriausias variantas.“ Neuromokslininkė įspėjo dėl madingos dietos ir pataria, kaip maitintis geriausia

Ji aiškinasi, kaip mūsų smegenys reaguoja į maistą, kurį valgome, tačiau pasakojo praėjusi ieškojimų kelią, kol suprato, kokia mityba geriausiai tinka jos organizmui.

„Valgau labai daug daržovių – tai, tikriausiai, vienas esminių maisto produktų mano dienoje. Bet stengiuosi, kad būtų daug baltymų, sveikų riebalų, visapusiška mityba“, – „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“ kalbėjo A.Baleišytė.

Vieno pusryčių patiekalo ji neturi. Kartais renkasi jogurtą arba varškę su vaisiais, o būna ant stalo atsiranda kiaušinienė.

Laimės hormonas ir ketogeninė dieta

Paklausta apie dietas, neuromokslininkė pabrėžė, kad jos leidžia pasiekti tik trumpalaikių rezultatų.

„Mums reikalingas ir labai svarbus yra subalansuotas valgymas, nes mūsų kūnui beprotiškai reikalingi įvairūs makro ir mikro elementai.

Atlikti tyrimai rodo, kad dietų (nauda pasireiškia) daugiausia trumpalaikiu laikotarpiu. Kai pasižiūri su visom teisingom kontrolėm, pamatai, kad metų laikotarpyje net ir ta ketogeninė mityba turi neigiamų pasekmių mūsų organizmui.

Negaunant tam tikrų makro ir mikro elementų, mūsų kūnas galbūt su tuo kurį laiką susitvarkys, turės savo rezervus, bet ilguoju laikotarpiu visa tai pasijaus.

Pavyzdžiui, jei valgai ketogeniškai, ilguoju laikotarpiu tau pasijaus baltymų trūkumas, o baltymų sudedamosios dalys – aminorūgštys – reikalingos neuromoduliatorių gamybai. Riebalai reikalingi mūsų hormoninei sistemai, angliavandeniai – labai puikus energijos šaltinis.

Manau, kad visapusiška mityba su saiku yra pats geriausias variantas“, – sakė A.Baleišytė.

Neuromokslininkė patikino, kad maistas ir emocijos yra tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, laimės hormonu vadinamas dopaminas yra gaminamas iš tam tikrų aminorūgščių. Taigi, svarbu, kad organizmui jų netrūktų.

Smegenys „skaičiuoja“ kalorijas

Žinoma, vien sveikatai palankaus maisto neužteks. Reikia dar ir gerai išsimiegoti bei mankštintis.

„Yra žmonių, kurie mažiau pamiegoję valgo daugiau, kiti ilgiau pamiegoję valgo mažiau. Mes to nesuprantame labai gerai, bet matome kaip miegas veikia mūsų kasdienį racioną“, – sakė A.Baleišytė.

Ji paaiškino, kad svarbu ne tik pats maistas, bet ir su juo gauta energetinė vertė.

Smegenyse yra centrai, kurie ją įvertina ir siunčia signalą apie tai, ar žmogus turėtų būti fiziškai aktyvesnis.

„Anksčiau galvojome, kad vienas smegenų centras yra atsakingas už vieną elgesį, tačiau dabar pradėjome suprasti, kad net tas pats neuronas gali būti atsakingas už kelis skirtingus elgesius. Neuronas gali būti atsakingas už valgymą, bet taip pat turėti receptorių estrogenui ar testosteronui“, – paaiškino A. Baleišytė.

O ką neuromokslininkė galvoja apie maisto papildus? Pasak jos, visų pirma, svarbu žinoti, ko organizmui iš tikrųjų stinga.

„Pasidarai kraujo tyrimus ir vėliau į juos reaguoji, tau gydytojas pataria, ko trūksta, reikia“, – sakė A.Baleišytė.

Kaip atrodo tyrimai su pelėmis?

A.Baleišytė Rokfelerio universitete atlieka mokslinius tyrimus: aiškinasi, kaip mūsų smegenys reaguoja į maistą, kurį valgome.

Ji pasakojo, kad tyrimai atliekami su pelėmis, nes jų smegenų struktūra labai panaši į žmonių.

„Pelytės yra labai geras modelio organizmas studijuoti smegenis, jas geriau suprasti“, – sakė A.Baleišytė.

Ji tęsė, kad atliekami eksperimentai yra pagrįsti genetinėmis stimuliacijomis. Tai tapo įmanoma, nes per pastaruosius 10–15 metų sukurta įvairių technologijų nuodugniau tyrinėti smegenis molekuliniu ir ląstelių lygmeniu.

„Yra mikroskopai, kuriuos galime implantuoti į pelyčių smegenis, jie yra maždaug 1 cm dydžio“, – pasakojo A.Baleišytė ir paaiškino, kad šie prietaisai gali būti įterpti į pasirinktą smegenų dalį, o mokslininkę ypač domina emociniai centrai.

„Mes genetiškai pažymime kelis neuronus fluorescuojančiais baltymais, kuriuos mes matome. Kai atliekame eksperimentą, pelytės gali judėti savo narvelyje, pauostyti ar suvalgyti maistą, o mes matome, kad vienos ląstelės yra aktyvios, kitos – ne.

Jos bus aktyvios tada, kai pelytės bandys paragauti riebesnio ar daugiau cukraus turinčio maisto. Ženkliai pagerėjo ląstelių veiklos vizualizacija“, – apie mokslo proveržį sakė A.Baleišytė.

Kodėl dingsta sotumo pojūtis?

Garsiai aidi perspėjimai, kad pasaulyje sparčiai daugėja nutukimu sergančių žmonių. Neuromokslininkė patvirtino, kad kūno sudėjimui ženklios įtakos turi genetika, tačiau nutukimo epidemija susijusi su kintančia žmonių mityba.

„Prieš 50 metų irgi buvo apkūnesnių žmonių, bet dabar, keičiantis aplinkai, keičiantis maisto pasiūlai, keičiantis ingredientams, kurie yra maiste, tas pasiskirstymas gerokai išsiplėtė į dešinę grafiko pusę – pasaulyje atsiranda daugiau apkūnių žmonių“, – patikino A.Baleišytė.

Ji prisiminė, kad anksčiau dirbo Šveicarijoje, o persikėlusi į JAV nustebo – patiekalų porcijos valgykloje buvo dvigubai didesnės.

Kitas aspektas – valgome daugiau perdirbto maisto. Todėl į mūsų organizmą patenka makro ir mikro elementai, kurių maistinę vertę nustatyti jam yra sudėtinga. Todėl kyla grėsmė persivalgyti.

Neuromokslininkė svarstė, kad įtakos turi ir socialinės medijos, kuriose gausu maisto reklamų, skatinančių perteklinį vartojimą.

„Yra hormonai, kurie signalizuoja mūsų smegenims, kad turime pakankamai, tarkime, riebalinės masės. Hormonas, kurį atrado mano vadovas Jeffrey’is Friedmanas, vadinasi leptinas.

Kai turime daugiau riebalų, pagaminama daugiau leptino ir jis signalizuoja mūsų smegenims, kad užteks valgyti, laikas sustoti (...) bet yra variantas, kad receptoriai pasidaro mažiau jautrūs tiems hormonams.

Tai vystosi valgant labai daug riebaus, kaloringo maisto. Stimuliacija apie maistą yra tokia stipri, kad turi būti stimuliuojama dar labiau, jog žmogus nustotų valgyti“, – aiškino A.Baleišytė.