Manė, kad yra „sunykę“. Raumuo, kuris žmonėms leidžia judinti ausis, iš tikrųjų veikia

Kai prieš milijonus metų mūsų beždžioniškieji protėviai atsiskyrė nuo beždžionių, jie prarado gebėjimą sukioti ausis – tačiau kai kurie raumenys ir smegenų neuronai, kuriais grindžiama ši savybė, išliko ir šiandien.

Daugelis mokslininkų manė, kad šie vadinamieji ausų raumenys yra „sunykę“ – net jei jie ir leidžia ribotai judinti ausis. Tačiau 2020 m. Danielis Straussas iš Saarlando universiteto Vokietijoje ir jo kolegos nustatė, kad jie iš tikrųjų suaktyvėja girdint garsus iš skirtingų krypčių, todėl jiems kilo klausimas, ar taip atsitinka ir tada, kai žmonės susikoncentruoja į klausymąsi.

Norėdami tai ištirti, mokslininkai paprašė 20 tipiškos klausos žmonių, kurių amžius buvo nuo 22 iki 37 metų, atlikti tris skirtingo sudėtingumo klausos testus. Visų jų metu reikėjo sutelkti dėmesį į 5 minučių trukmės garsinės knygos įrašą, kurį įgarsino moteriškas balsas, o odos jutikliais buvo matuojamas elektrinis ausies raumenų aktyvumas.

Paprastojo testo metu tyrėjai tyliai paleido tinklalaidę, kurį tuo pat metu kaip ir audioknygą vedė vyriškas balsas. Atlikdami vidutinio sunkumo užduotį, tyrėjai prie užduoties pridėjo tyliai transliuojamą moteriško balso įrašą – panašų į tą, kuris skamba audioknygoje. Atliekant sunkiausią testą, abu foniniai klipai buvo buvo leidžiami garsiai.

Tyrėjai nustatė, kad didžiausias ausies raumuo – viršutinis ausies raumuo – labiausiai suaktyvėjo atliekant sunkiausio lygio testą. „Labai nuostabu, kad šis beveik pamirštas raumuo taip stipriai dirba klausantis“, – sako D. Straussas.

Komanda nevertino, ar šio raumens suaktyvėjimas padėjo dalyviams susikaupti ties pagrindine audioknyga, tačiau raumens aktyvumo matavimas galėtų būti objektyvus būdas įvertinti klausymosi pastangas. Tai galėtų padėti kurti geresnius klausos aparatus, kuriais siekiama sumažinti klausymosi įtampą, sako D. Straussas.

Tačiau pirmiausia reikia atlikti didesnius tyrimus, kuriuose dalyvautų įvairaus amžiaus ir įvairių klausos gebėjimų žmonės – kad būtų galima patikrinti rezultatus, sako Otago universiteto (Naujoji Zelandija) atstovas Yusufas Cakmakas. Be to, komanda neatsižvelgė į akių judesius ar veido išraišką, kurie irgi gali turėti įtakos ausų raumenų veiklai, sako jis.

D. Straussas tikisi, kad ateityje pavyks išspręsti kai kuriuos iš šių klausimų. „Reikia atlikti daugiau tyrimų, kad geriau suprastume šią mūsų smegenyse esančią „nervinę fosiliją“ ir kaip ją panaudoti“, – sako jis.

Tyrimas publikuotas žurnale „Frontiers in Neuroscience“.

Parengta pagal „New Scientist“.