Dvynių tyrimas pateikė įdomių įžvalgų apie muziką. „Daugiau nei dvigubai“

Kovo 25 d. žurnale „Nature Communications“ paskelbto tyrimo rezultatai rodo, kad 54 proc. skirtumų tarp asmenų, kuriems patinka muzika, gali būti susiję su jų genais. Likusią dalį mokslininkai sieja su aplinkos veiksniais – pavyzdžiui, augimu šeimoje, kurioje buvo grojama muzikos instrumentais arba kartu klausomasi muzikos, taip pat kita su muzika susijusia patirtimi.

„Šis tyrimas atskleidžia tai, ką daugelis iš mūsų muzikos srityje jau seniai įtarėme – kai kurie žmonės turi tiesiog įgimtą ryšį su muzika gilesniu lygmeniu“, – sako su šiuo tyrimu nesusijęs Floridos Atlanto universiteto (JAV) docentas, vokalo profesorius Mitchellas Hutchingsas. 

Atliekant statistinį modeliavimą taip pat nustatyta, kad skirtingi genetiniai veiksniai turi įtakos įvairiems mėgavimosi muzika aspektams – pavyzdžiui, kaip muzika veikia žmogaus nuotaiką, kokį malonumą žmonės patiria judėdami pagal ritmą arba kokius ryšius žmonės užmezga dėl bendros muzikinės patirties.

„Idėja, kad skirtingi genetiniai keliai daro įtaką tokiems dalykams kaip emocinis ryšys su muzika, šokiai ar žaidimai su kitais, taip pat atitinka tai, ką matome realiame gyvenime, – sako M. Hutchingsas. – Pavyzdžiui, kai kuriuos dainininkus traukia ekspresija, kitus – ritmas, o treti gerai jaučiasi bendradarbiaudami.“ Taigi, muzikuojančius asmenis ši meno forma taip pat traukia dėl skirtingų priežasčių.

Siekdami ištirti genetikos vaidmenį muzikos mėgime, kognityvinių neuromokslų daktaras Giacomo Bignardi ir jo kolegos iš Maxo Plancko psicholingvistikos instituto Nyderlanduose ištyrė daugiau kaip 9000 dvynių – nuo 37 iki 64 metų – duomenis. Duomenys buvo paimti iš Švedijos dvynių registro – didelio masto medicininių tyrimų šaltinio. Iš viso tyrime dalyvavo apie 3400 identiškų dvynių ir 5600 neidentiškų dvynių. 

Identiški dvyniai turi beveik 100 proc. bendrą DNR, o neidentiški dvyniai – apie 50 proc. Todėl palyginę skirtingų dvynių porų muzikinių pomėgių aspektus, tyrėjai galėjo įvertinti genetikos įtaką. Mokslininkai padarė prielaidą, kad jei identiški dvyniai patiria panašesnį malonumą klausytis muzikos nei neidentiški dvyniai, genetika turi būti svarbi – ir jie norėjo įvertinti šios genetinės įtakos mastą.

Siekdami įvertinti žmonių mėgavimosi muzika lygį, tyrėjai naudojo Barselonos muzikos atlygio klausimyną, kuriame dalyvių prašoma įvertinti, kaip stipriai jie sutinka su 20 teiginių, skalėje nuo 1 (visiškai nesutinku) iki 5 (visiškai sutinku). Kai kurie teiginiai buvo tokie: „Muzika mane ramina ir atpalaiduoja“, „Kai išgirstu melodiją, kuri man labai patinka, negaliu susilaikyti netapšnodamas ranka ar nejudėdamas pagal jos ritmą“ ir „Kai dalijuosi muzika su kuo nors, jaučiu ypatingą ryšį“. 

Identiškų dvynių mėgavimasis muzika buvo daugiau nei dvigubai panašesnis nei neidentiškų dvynių – o tai rodo, kad genetika atlieka svarbų vaidmenį nustatant, kiek malonumo žmonėms teikia muzika.

Tačiau vienas iš tyrimo apribojimų yra tas, kad jis rėmėsi prielaida, jog dvyniai vienodai susiduria su muzika dėl to, kad augo tame pačiame būste. Todėl tyrėjai darė prielaidą, kad bet kokie muzikos malonumo skirtumai bus nulemti genetikos, o ne aplinkos veiksnių. 

Tačiau mokslininkai pripažino, kad ši prielaida ne visada pasitvirtina. Pavyzdžiui, vienas dvynys gali siekti daugiau muzikinės patirties nei kitas – pavyzdžiui, lankyti muzikos pamokas ar koncertus, ir tai gali lemti jų mėgavimąsi muzika. 

Kitas apribojimas – homogeniška tyrimo populiacija. Kadangi dvynių tyrimas buvo atliktas su švedų dvyniais, reikia atlikti tyrimus skirtingose šalyse, kad būtų galima patikrinti, ar tas pats santykinis genų ir aplinkos poveikis pastebimas skirtingose kultūrose, sako Edinburgo universiteto (Škotija) Filosofijos, psichologijos ir kalbos mokslų mokyklos profesorė Michelle Luciano. 

Tyrėjai taip pat patikrino dalyvių gebėjimus atskirti melodijas, ritmus ir garsų aukštį – muzikinius įgūdžius, kurie anksčiau buvo siejami su genetiniais veiksniais. Atskirai jie taip pat įvertino bendrą dalyvių reakciją į atlygį ir teigiamus rezultatus – bruožą, vadinamą „jautrumu atlygiui“. Tai padėjo komandai nustatyti, ar genetika yra susijusi būtent su mėgavimusi muzika, o ne su dvynių muzikos suvokimo įgūdžiais ar platesniu polinkiu mėgautis atlygintinais dirgikliais.

Rezultatai parodė, kad didžioji dalis genetinės įtakos malonumui klausytis muzikos – apie 70 proc. – nėra susijusi su muzikiniais įgūdžiais ar jautrumu atlygiui. 

Tai atspindi M. Hutchingso pastebėjimus iš realaus gyvenimo. „Esu matęs mokinių, kurie nėra itin skatinami išorinio atlygio, bet atgyja, kai groja ar net tiesiog klausosi muzikos“, – sako jis. 

Žvelgdama į ateitį, M. Luciano pažymi, kad „šie rezultatai turėtų paskatinti tyrimus, susijusius su evoliucinėmis mėgavimosi muzika ištakomis ir smegenų keliais, kurie nurodo teigiamas emocijas, kurias gali sukelti muzika“.

Parengta pagal „Live Science“.