Dvi kalbos, du protai

Tuo laiku mano motina net nenumanė, kad jos veiksmai padidins mano protinius gebėjimus. Ji prancūzė, o tėvas anglas, tad jiems paprasčiausiai atrodė, kad bus protinga auginti mane ir brolius dvikalbiais. Man beaugant, pasirodė daugybė tyrimų, rodančių, kad kalbėjimas dviem kalbomis galėjo giliai paveikti mano mąstymą.

Suvokimo pagerinimas yra tik pradžia. Pasak kai kurių tyrimų, mano atsiminimai, vertybės, netgi asmenybė gali pasikeisti, pagal tai, kokia kalba šneku. Tai yra beveik taip, lyg dvikalbėse smegenyse būtų du skirtingi protai. Visa tai nurodo fundamentalią kalbos reikšmę žmogaus mintims. „Dvikalbystė yra nepaprastas žmogaus smegenų mikroskopas“, – sako neurologė Laura Ann Petitto iš Gallaudet universiteto Vašingtone, Kolumbijos apygardoje.

Požiūris į dvikalbystę ne visada buvo toks rožinis. Daugeliui tokių, kaip mano, tėvų sprendimas auginti dviem kalbomis kalbančius vaikus buvo kontroversiškas. Bent jau nuo XIX a. mokytojai įspėdavo, kad tai gali trikdyti vaikus ir neleis jiems gerai išmokti nė vienos iš tų kalbų. Geriausiu atveju, manė jie, vaikas tik pramoks kalbas ir nė vienos nemokės gerai, o blogiausiu, kad tai gali trikdyti kitus vystymosi aspektus ir dėl to gali nukentėti intelektas.

Dabar tokios baimės atrodo nepagrįstos. Teisybė, dvikalbiai žmonės linkę turėti kiek mažesnį kiekvienos kalbos žodyną, nei jų vienakalbiai draugai ir jie kartais šiek tiek lėčiau suranda tinkamą žodį objektų pavadinimui. Bet nuodugnus tyrimas, kurį atliko Elizabeth Peal ir Wallace Lambert iš McGillo universiteto Monrealyje, Kanadoje septintajame XX a. dešimtmetyje, parodė, kad gebėjimas kalbėti dviem kalbomis bendro vystymosi nestabdo. Priešingai, atsižvelgiant į kitus faktorius, galinčius paveikti gebėjimus, pavyzdžiui, socioekonominę padėtį ir išsilavinimą, dvikalbiai pasirodė geriau už vienakalbius 15-oje žodinių ir nežodinių testų (Psychological Monographs, vol 76, no 27, p 1).

Deja, šiems atradimams nebuvo skiriamas didesnis dėmesys. Nors po studijos paskelbimo ir buvo atlikti keli dvikalbystės privalumų tyrimai, daugelis tyrėjų ir mokytojų tebesilaikė senųjų įsitikinimų. Tik keletą pastarųjų metų dvikalbystei skiriamas deramas dėmesys. „30 metų sėdėjau savo mažame tamsiame kambarėlyje, užsiimdama savo reikalais ir staiga pastaruosius penkerius metus lyg durys atsilapojo“, – sako Ellen Bialystok, psichologė iš Jorko universiteto Toronte, Kanadoje.

Iš dalies dėmesys atsinaujino dėl nesenų technologinių pasiekimų neurologijoje, pavyzdžiui, funkcinės artimojo infraraudonojo ruožo spektroskopijos (functional near-infrared spectroscopy – fNIRS) – smegenų vaizdavimo būdo, veikiančio, kaip tylus, portabilus monitorius, stebintis kūdikių smegenis, jiems sėdint ant tėvų kelių. Pirmą kartą tyrėjai gali stebėti jaunų kūdikių smegenų veiklą pirmųjų susidūrimų su kalba metu.

Naudodama šią techniką, Petitto ir jos kolegos atrado ryškų skirtumą tarp kūdikių, augintų, kalbant su jais viena ar dviem kalbomis. Pagal populiarią teoriją, tik gimę kūdikiai yra „pasaulio piliečiai“, galintys atskirti bet kokios kalbos garsus. Tačiau manyta, kad sulaukę vienerių metų, jie praranda šį gebėjimą ir prisipratina išskirtinai prie gimtosios kalbos skambesio. Tai atrodė teisinga, kalbant apie vienakalbius, bet Petitto's studija parodė, kad dvikalbiams vaikams girdint visiškai nepažįstamos kalbos garsus, padidėjęs nervinis aktyvumas išliko ir baigiantis pirmiesiems metams (Brain and Language, vol 121, p 130).

Ji mano, kad dvikalbystė palieka atvirą kalbos mokymosi langą. Svarbu, kad vaikai pasiekia tuos pačius lingvistinius gebėjimus, pavyzdžiui, pirmuosius žodžius, daugmaž panašiu laiku, kaip ir vienakalbiai kūdikiai, patvirtindami idėją, kad dvikalbystė veikiau stimuliuoja, o ne trikdo vaiko vystymąsi. Panašu, tai padeda tokiems žmonėms, kaip aš, gyvenant išmokti naujų kalbų. „Tai atrodo, lyg vienakalbėms smegenims yra skiriama dieta, o dvikalbės smegenys atskleidžia visas plačias prieinamas kalbos audinio ribas“, – pastebi Petitto.

Išties, kuo atidžiau tyrėjai žvelgdavo, tuo daugiau pranašumų atrasdavo, kai kurie pasireikšdavo ir platesniame įgūdžių rate. Bialystok šiuos pranašumus pirmiausia pastebėjo, klausinėdama vaikus ar įvairūs sakiniai yra gramatiškai teisingi. Ir vienakalbiai, ir dvikalbiai pastebėjo klaidas, pavyzdžiui, tokiose frazėse „apples growed on trees“, bet vertinant nelogiškus sakinius, tarkim „apples grow on noses“ atsirasdavo skirtumas. Vienakalbiai, sutrikdyti frazės kvailumo, neteisingai laikydavo tai klaida, tuo tarpu dvikalbiai pateikdavo teisingą atsakymą (Developmental Psychology, vol 24, p 560).

Bialystok įtarė, kad geresni dvikalbių vaikų rezultatai rodo ne geresnį gramatikos išmanymą, o atspindi geriau išvystytą vadinamąją smegenų „vykdančiąją sistemą“, platų protinių įgūdžių rinkinį, lemiantį nesusijusios informacijos blokavimą ir susitelkimą į vykdomą užduotį. Šiuo atveju, jie sugebėjo geriau susitelkti į gramatiką, nekreipdami dėmesio į žodžių reikšmę. Suprantama, dvikalbiams vaikams vėlesniuose tyrimuose buvo pateiktos problemos, tiesiogiai tiriančios šį bruožą. Kitas vykdymo įgūdis pasireiškia gebėjimu nesutrinkant persijunginėti tarp skirtingų užduočių, ir dvikalbiai tokiose užduotyse irgi pasirodė geriau. Pavyzdžiui, skirstydami objektus, jie galėjo be klaidų peršokti nuo skirstymo pagal spalvą prie skirstymo pagal formą (Bilingualism: Language and Cognition, vol 13, p 253).

Kitoks požiūris

Šie bruožai labai svarbūs beveik viskam, ką darome, nuo skaitymo iki matematikos ir vairavimo. Tad jų sustiprėjimas lemia didesnį proto lankstumą, kuris gali paaiškinti, kodėl dvikalbiai žmonės taip gerai pasirodė Pealo ir Lamberto testuose, sako Bialystok.

Privalumai gali pasireikšti netgi bendravime. Paula Rubio-Fernández ir Sam Glucksberg, psichologai iš Prinstono universiteto, atrado, kad dvikalbiai geriau įsijaučia į kito žmogaus padėtį ir supranta situaciją iš jų pusės. Tai vyksta dėl to, kad jie gali lengviau užblokuoti jau turimas žinias ir susitelkti į kitą požiūrį (Journal of Experimental Psychology: Learning, Memory and Cognition, vol 38, p 211).

Tad, kaip kalbėjimas dviem kalbomis padaro smegenis tokias lanksčias ir susikaupusias? Atsakymas aiškėja iš Viorica'os Marian ir kolegų iš Šiaurės vakarų universiteto Evanstone, Ilinojuje, tyrimo, kuriame buvo naudojami užduotis atliekančių savanorių akių judesius fiksuojantys prietaisai. Viename eksperimente Marian prieš rusiškai ir angliškai kalbančius dvikalbius išdėliodavo įvairių daiktų ir paprašydavo, pavyzdžiui „paimkite markerį“. Kabliukas buvo tai, kad kai kurie daiktai abiejose kalbose skambėdavo taip pat, bet turėjo skirtingas reikšmes. Antai, rusiškai pašto ženklas skamba „marka“, o angliškai tai reiškia žymeklį. Nors savanoriai visada teisingai suprasdavo klausimą, akių sekiklis rodė, kad jie trumpam žvilgtelėdavo į kitą daiktą, prieš pasirinkdami teisingą (Bilingualism: Language and Cognition, vol 6, p 97).