Psichologų kabinete lietuviai skundžiasi keisčiausiomis fobijomis

Žmonės paniškai bijo eiti per tiltą, rašyti ir valgyti matant kitiems

Teigiama, kad nuo įvairių fobijų kenčia apie 20 proc. europiečių, o jas sukeliantys objektai skaičiuojami šimtais. Kai kuriais duomenimis, net apie 80 proc. žmonių dreba iš išgąsčio išvydę gyvatę, apie 50 proc. bijo skristi lėktuvu, 43 proc. – viešai kalbėti, 32 proc. bijo aukščio, 19 proc. įvairių roplių bei vabzdžių, 12 proc. siaubą kelia mintis apie mirtį, 4 proc. puola į paniką išvydę šunį. Remiantis kitais duomenimis, net 55 proc. moterų ir 18 proc. vyrų kenčia dėl šios aštuonkojų „pabaisų“ baimės – pirmiausiai vorų.

Egzistuoja ir ypatingai keistų fobijų – pavyzdžiui, aštrių daiktų, automobilių, griaustinio, bakterijų, bučiavimosi, numirėlių, dulkių, baimė valgyti ir gerti, apalpti, apsvaigti, atsisėsti arba atsistoti, būti apiplėštam ir pan.

Pasak psichologės psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, baimės ir fobijos – dažnas reiškinys tiek psichologo kabinete, tiek visuomenėje. „Sunku rasti žmogų, kuris ko nors nors šiek tiek nebijo. Vieni bijo greičio, kiti – aukščio, treti – gyvačių, ketvirti – pelių ir t. t. Mokslininkai leidžia fobijų katalogus, kuriuose bando paaiškinti, ką jos reiškia ir kaip jas gydyti. Fobija reiškia, kad žmogus bijo konkretaus objekto, kuris iš tiesų nekelia grėsmės, ir pats tai supranta. Tuo tarpu baimė su aiškiu objektu nėra susijusi. Kartais baimės turi aiškią priežastį – pavyzdžiui, vaikas ima bijoti visų šunų, kai jam įkanda vienas, žmogus, kuris tamsoje buvo sumuštas, nebedrįsta tamsiu paros metu išeiti į gatvę, o patyręs avariją gali nebesėsti prie vairo. Šios baimės gali tęstis nuo pusmečio iki kelerių metų ir dažnai praeiti pačios, o jei ne – gali padėti psichologas ar hipnoterapeutas“, - pasakojo psichologė.

Tačiau kartais jokio įvykio, kuris galėjo sukelti kažkokią baimę, žmogus atsiminti negali. Sakoma, kad tie žmonės, kurių gimimas buvo sunkus ir ilgas, yra linkę bijoti „užstrigti“ ir jaučia klaustrofobiją, bet savo pirmojo užstrigimo jie negali atsiminti. Dar yra tokia diagnozė, kaip panikos priepuoliai – po vieno didelio fizinio ar psichinio streso žmogui ima mušti širdis, trūkti oro, jis pradeda alpti, ir jis pradeda bijoti, kad priepuolis pasikartos.

Dažniausiai psichologams tenka susidurti su vadinamąja scenos baime. „Nesuklysiu sakydama, kad tarp žmonių, kurių gyvenimas neprivertė dirbti su auditorija, vos ne kas trečias bijo kalbėti prieš daug žmonių. Savo darbe dažnai susiduriu ir su agorafobija – žmonės bijo didelių nejaukių aikščių, aukštų pastatų, tiltų. Tokia fobija žmogui labai trukdo – juk gyvenant Vilniuje kasdien tenka kirsti bent vieną tiltą. Agorafobija gali sirgti net gyvūnai, pamenu viename filme šuo, kuris sirgdavo agorafobija palįsdavo po kartonine dėže ir tik taip išeidavo į lauką.

Keletą kartų susidūriau su eritrofobija – baime parausti, kuri pati ir sukelia paraudimą. Susidūriau su vienu vyru, kuris negalėdavo rašyti kitiems matant ir jam teko atsisveikinti su pareigomis. Dar vienai merginai kitų akivaizdoje rankose drebėdavo indai, todėl išėjusi su draugėmis pasižmonėti ji galėjo tik ką nors gerti pro šiaudelį. Kita moteris kentėjo nuo klaustrofobijos – uždarų erdvių baimės – taip, kad įėjusi į bet kurią patalpą apsidarydavo, pro kur reikės bėgti, jei griūtų namas. Ji sutiktų dirbti tik darbovietėje, kuri būtų pirmame aukšte, tačiau iki šiol nerado tokio darbo“, - pasakojo G. Petronienė.

Kaip atsikratyti fobijos

Anot psichologės, daugelio fobijų galima išvengti, nors jos ir nepraeina, todėl reikia žinoti: bijai aukščio – neik į kalnus ar į balkoną, bijai minios – nesilankyk gausiuose renginiuose, bijai tarakonų – išnaikink juos. Taigi geriausias fobijų kontroliavimo būdas – vengti gąsdinančių dalykų. Kitas kovos su jomis būdas – atkakliai, valingai, bet ne pernelyg drastiškai pabandyti prie jų priprasti.

„Doktorantai pripranta nebijoti auditorijos, pradedantieji vairuotojai – greičio, ilgiau kalnuose pabuvęs žmogus vis mažiau bijo aukščio ir t. t. Kartais suplanuoti sunkėjančias užduotis ir versti žmogų atkakliai siekti tikslo gali padėti ir psichoterapeutas. Šis metodas vadinamas „laipsnišku nujautrinimu“. Iš pradžių žmogui siūloma tik įsivaizduoti nemalonių situaciją, po to daroma relaksacija, kol vaizdinys nebekelia baimės, o tada ryžtamasi realesniems žingsniams – pavyzdžiui, terapeutas atneša tikrą tarakoną stiklainyje ir padeda jį kabineto gale. Po to stiklainis atnešamas vis arčiau ir arčiau.

Norint įveikti fobijas, svarbu sau nepataikauti. Žinoma, nereikia išsikelti per didelių uždavinių, tačiau nevalia atsisakyti užsibrėžtų tikslų išmokti nebijoti vien todėl, kad tą dieną blogai jaučiatės, reikia to atkakliai siekti, net jei viskas vyksta ne taip greitai, kaip norėtumėte. Bėda ta, kad prie bijančių žmonių prisitaiko ir artimieji, o nuo fobijos kenčiantiems žmonėms patinka, kai jais rūpinasi, ir jie nebeturi motyvo tapti drąsesni. Pamenu, vieną merginą visur lydėdavo mama, kitą moterį visur vežiodavo vyras. Kai kada artimieji net visiškai pajungiami fobiją turinčio žmogaus aptarnavimui“, - teigė pašnekovė.

Visos fobijos, kokios jos bebūtų, paaštrėja, kai blogėja bendra žmogaus savijauta ir nuotaika. Tuo tarpu kai žmogus jaučiasi laimingesnis ir tvirtesnis, jos mažėja. Anot G. Petronienės, galima teikgti, kad baimės ir fobijos – savotiškas reakcijos į stresą būdas.

„Pamenu vieną moterį, kurią kamavo agorafobija. Paaiškėjo, kad nors ji turėjo šeimą, įsimylėjo kitą vyrą, kuris primygtinai jos reikalavo mesti šeimą. Kai ji visgi apsisprendė likti šeimoje ir tuos santykius nutraukė, agarofobija susilpnėjo. Kita moteris buvo labai minkšto charakterio ir ją išnaudojo darbe. Kai tik ji išdrįso pakovoti už save, baimė eiti per tiltą labai sumažėjo, o galiausiai ji išmoko vairuoti ir per tiltus tiesiog nebereikėjo eiti. Taigi geriausias pasiūlymas, kaip tvarkytis su fobijomis, - spręsti svarbiausias problemas, dėl ko jūs jaučiatės nelaimingas“, - patarė psichologė.

Kaip atsiranda baimė susirgti

Pasak viešosios įstaigos „Bene esse“ psichologės Lauros Bratikaitės, kiekvienas retkarčiais ima šiek tiek bijoti, kad susirgo kokia nors liga, jeigu ilgai vargina simptomai, kurių negali dorai paaiškinti nei jis pats, nei gydytojas. Arba atsitiktinai kur nors ant kūno užčiuopiame gumbelį – jo anksčiau nė nejutome, bet dabar, atradę jį, nesiliaujame galvoję. Paprastai rūpestis išsisklaido, kai dingsta nemalonūs pojūčiai. Tačiau daugeliui žmonių tokie reiškiniai gali sukelti patologinę baimę – fobiją. Baimė, kad gali susirgti arba sergi kokia nors liga, vadinama nozofobija. Pastaruoju metu labiausiai paplitusios kancerofobija (baimė susirgti vėžiu) ir kardiofobija (baimė, kad gali ištikti infarktas).

„Tipiškas kancerofobiją sukeliantis išgyvenimas yra artimųjų arba gerų pažįstamų vėžys, mirtis nuo jo. Jeigu šis sunkus išgyvenimas sutampa su asmeniniais negalavimais, panašiais į tuos, kuriuos kentė sirgęs vėžiu žmogus, susidaro baiminga asociacija. Mirusiojo šeimos narių pasakojimai apie ligą, pavyzdžiui, laiku nepastebėtą skrandžio auglį, skatina nagrinėti savo paties negalavimus. Gražiausius gyvenimo tikslus užgožia rūpestis dėl savo sveikatos. Dabar domimasi tik ja.

Baimės kankinamas žmogus eina pas gydytoją, nuodugniai išsitiria. Aiškinimas, jog visi tyrimų duomenys geri, jį nuramina tik trumpam. Jis konsultuojasi su kitais gydytojais, daro rentgeno nuotraukas, atlieka tyrimus, imasi tyrinėti save pats: skaito medicinos knygas, naršo po internetinius puslapius, suranda senų, močiutės laikų „daktariškų“ knygų, domisi specialia literatūra. Skrupulingas kūno procesų stebėjimas, nepaprastas dėmesio koncentravimas į tam tikrus organus ar kūno dalis tik stiprina nemalonius pojūčius. Menkas skausmas sustiprėja, sudirginimui pakanka vis silpnesnių dirgiklių. Dėl to menkučiai negalavimai nepraeina arba, tiesą sakant, iš tikrųjų atsiranda tada, kai tikrosios jų priežastys, pavyzdžiui, pervargimas, peršalimas, piktnaudžiavimo skanėstais pasekmės jau būna dingusios“, - pasakojo L. Bratikaitė.

Kodėl mes bijome tikrintis sveikatą

Anot psichologės, vien tvirtinant, kad liga visiškai nepagrįsta, fobijos neįveiksi. Visų taip mėgstamas patarimas susiimti yra ne tik neįvykdomas, bet dar ir griauna pasitikėjimą, mat žmogus tokiu atveju pasijunta nesuprastas. Tokioje situacijoje gali padėti tik psichologas ar psichiatras. Tai iliustruoja jos pateikta vienos moters istorija.
Pastaroji iki tol sirgo retai, bet kai jai tekdavo pakosėti, ši tuoj imdavo galvoti apie širdies astmą, jei naktį išpildavo prakaitas – apie tuberkuliozę, jeigu pablykšdavo – apie mažakraujystę. Kartą atostogaujant jai sutriko virškinimas. Iš pradžių ji į tai nekreipė dėmesio, bet kai į rankas atsitiktinai pakliuvo laikraštis su ryškia antrašte: „Kas penktas žmogus miršta nuo vėžio“, ją išpylė prakaitas, prasidėjo drebulys, apėmė silpnumas, širdis ėmė daužytis, o kažkur skrandyje ėmė labai smarkiai durti. Nuo to laiko moters neapleido mintis, kad ji serga skrandžio vėžiu. Ji skaitė viską apie jį ir rasdavo vis naujų duomenų, patvirtinančių jos įtarimą. Daug kartų ji tyrėsi pas įvairius gydytojus, gulėjo ligoninėje. Medikai vėžio nerado, bet tai nepadėjo. Baimė tapo pagrindiniu gyvenimo motyvu. Dingo apetitas, todėl ėmė mažėti kūno masė, o skrandžio skausmus ir baimę sukeldavo kiekvienas įvykis, nors šiek tiek primenantis ligą, pavyzdžiui, greitosios pagalbos automobilis, eterio kvapas, asmuo, kurio šeimos narys sirgo skrandžio vėžiu.

Kaip ir kada prasideda fobija, kaip ji susiformuoja, priklauso nuo to, kokią informaciją gauna į tokią padėtį pakliuvęs žmogus, kaip ją suvokia, remdamasis anksčiau įgytomis žiniomis, kaip reaguoja aplinkiniai, pastebėję tokius jo simptomus. Anot psichologės, neteisingas žmonių elgesys ir netinkamai pateikiama informacija masiškai kursto fobijas ir neretai padeda joms įsitvirtinti. Todėl prevencinės programos turi būti informacinio turinio, bet jokiu būdu ne gąsdinančio. Pavyzdžiui, tekstas: „Pasitikrink arba mirsi nuo gimdo kaklelio vėžio“ koduoja pasąmonę, kad mirsime. Tuo tarpu informacija apie tai, kad „laiku diagnozuotas vėžys yra sėkmingai gydomas“, kuria pozityvią asociaciją, skatina tikrintis sveikatą ir nesukuria terpės atsirasti nepagrįstoms baimėms.

L. Bratikaitės manymu, lygiai taip pat visuomenės mastu žalą daro medikų klaidų ar aplaidumo viešinimas, atsvarai nepateikiant teigiamos medicininės praktikos pavyzdžių, visuotinai kuriama nuomonė, kad didžioji dauguma medikų – nekompetetingi, „nemato“ ligų. Prigąsdintas ir nepasitikintis žmogus bėgioja nuo vieno gydytojo prie kito ir kiekvienam, kuris pasako, kad nėra jokių ligos požymių, klijuoja etiketę „neišmanėlis“. Taip jis varsto duris, kol iš tikrųjų suranda – tik ne profesionalesnį gydytoją, bet geriau išmanantį psichologiją, kuris užčiuopęs kliento fobiją, panaudoja ją savo komerciniams tikslams.

„Žinoma, profilaktinė medicina, įvairios prevencinės programos negali apsieiti be populiaraus ligų aiškinimo ir nurodymų. Tačiau visa tai turi būti daroma psichologiškai apgalvotai, kad viena ar kita informacija nebūtų panaudojama nozofobiniams stereotipams susidaryti ir kad žmogus sveikatą tikrintis eitų ne todėl, kad bijo susirgti, bet todėl, kad nori būti sveikas“, - įsitikinusi L. Brasaitė.