Krionika: apgavystė ar progreso simbolis?

Krionikos istorija

Krionika (gr. kryos – „ledinis šaltis“) – tai žmonių ir gyvūnų užšaldymas skystajame azote, siekiant sustabdyti fizinį irimą ir tikintis, kad technologijų progresas ateityje leis užšaldytus kūnus atgaivinti ir išgydyti juos kamavusias ligas. Šį terminą 1965 m. sugalvojo Karlas Werneris. Šiais laikais juridinis krionikos centrų statusas būna arba laidojimo namai, arba medicininių tyrimų institutas. Įstatymai šiuo metu neleidžia užšaldyti gyvo žmogaus net ir nepagydomos ligos atveju. Krionikos pradininkais laikomi du asmenys: Mičigano koledžo fizikos mokytojas Robertas Ettingeris, kuris 1962 m. iškėlė idėją, kad, užšaldžius žmones, bus galima pasinaudoti ateities medicinos laimėjimais, ir Evanas Cooperis, kuris 1965 m. įkūrė pirmą šia veikla užsiimančią organizaciją.

Oficialiai pirmuoju užšaldytu žmogumi laikomas 73 metų psichologijos profesorius Jamesas Bedfordas, užšaldytas 1967 m. sausio 12 dieną. Jis pasinaudojo E. Cooperio pasiūlymu nemokamai užšaldyti ir saugoti pirmąjį pacientą. J. Bedfordas tuo metu sirgo inkstų vėžiu ir buvo laikomas nepagydomu ligoniu. Jo kūnas saugomas ir šiandien, nors dėl tais laikais naudotų technologijų ribotumo abejojama, kad pavyko išvengti žalos paciento smegenims.

1979 m. krionikos reputacija patyrė nemažą smūgį, kai devyni saugomi kūnai buvo aptikti atitirpę ir palikti likimo valiai dėl nutrūkusio finansavimo iš velionių giminaičių. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad pusantrų metų jų saugojimo išlaidas padengė pats centro direktorius, tačiau ir jo ištekliai baigėsi. Kai kurie kūnai buvo atitirpę jau kelerius metus, tačiau niekas to nepastebėjo. Šis skandalas labai pakenkė tolesniam krionikos tobulinimui, tačiau tam tikri pokyčiai (visos sumos mokėjimas iš anksto, griežtesni atrankos ir saugojimo reikalavimai) bent jau kol kas leido išvengti šios istorijos pasikartojimo.

Antrąjį kvėpavimą krionika įgavo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai pasirodė pirmieji straipsniai apie molekulines nanotechnologijas, kurios leidžia (bent jau teoriškai) atkurti pažeistus audinius. Krionikos šalininkams taip pat pavyko pasiekti didžiulę pergalę JAV teisme, kai buvo priimtas jiems palankus sprendimas, kad kiekvienas žmogus po mirties turi teisę būti užšaldytas ir laikomas Kalifornijos valstijoje.

Nors per daugiau nei keturis dešimtmečius šioje srityje atsirado ir dingo daug įmonių, šiuo metu didelė krionikos veiklos dalis sukasi apie tris organizacijas – Amerikos krionikos bendruomenę (American Cryonics Society, ACS), kuri daugiausia užsiima krionikos švietimu ir populiarinimu, bei dvi pagrindines laidojimo paslaugas teikiančias įmones – „Alcor“ (didžiausia rinkos žaidėja) ir Krionikos institutą (Cryonics Institute), įkurtą paties R. Ettingerio. Vis tvirtesnes pozicijas rinkoje užima ir Europos Sąjungos bei Rusijos bendrovės.

Klientų amžiaus amplitudė paprastai būna labai didelė. Pavyzdžiui, Krionikos institute seniausias užšaldytas žmogus buvo 100 metų, o jauniausias – vos aštuonerių metų nuo leukemijos miręs vaikas. JAV Gynybos departamento Pažangiųjų gynybos tyrimų projektų agentūra (Defense Advanced Research Projects Agency, DARPA) šiuo metu finansuoja kelis projektus, kuriais tiriamos laikino žmogaus organizmo procesų sustabdymo galimybės, kad būtų galima suteikti pagalbą sužeistiems kariams ir gabenti juos didelius atstumus.

Kaip viskas vyksta?

Trumpai apie tai, kaip viskas vyksta. Pirma, jei norite būti užšaldytas, privalote tapti krionikos centro nariu. Tai jums kainuos kelis šimtus dolerių per metus – toks yra nario mokestis. Kai jums bus diagnozuota mirtis, speciali greitosios pagalbos komanda jūsų į ledą supakuotą kūną nuveš į centrą, prieš tai sušvirkštusi specialios priemonės, neleidžiančios kraujui krešėti. Krionikos centre bus pradėtas šaldymo procesas. Iš jūsų kūno ląstelių bus pašalintas vanduo ir pakeistas specialiu apsauginiu tirpalu, kuris neleis organams ir audiniams sušalti į ledo kristalus ir tiesiog subyrėti. Tada jūsų kūnas bus šaldomas lede, kol pasieks –130ºC temperatūrą. Tokia yra parengiamoji stadija, po kurios jūsų kūnas bus dedamas į rezervuarą. Šis rezervuaras vėliau bus užpildomas –196ºC skystuoju azotu. Įdomi detalė – kūnas visada dedamas galva žemyn. Net jei rezervuaras prakiurtų, smegenys liktų panardintos tol, kol jas pavyktų išgelbėti. Kai kurios organizacijos leidžia užšaldyti vien tik galvą – tai vadinama neurošaldymu. Taip daroma su prielaida, kad svarbiausia informacija saugoma smegenyse, o kūno problemą ateityje bus galima kaip nors išspręsti. Kiek šioje logikoje yra tiesos, paliksime spręsti patiems.

Mokslinė fantastika ar realybė?

Krionikos ateitimi tikima dėl dviejų priežasčių. Pirma, bandymai su kai kuriais gyvūnais ir žmonių audiniais buvo sėkmingi, tai yra juos pavyko užšaldyti skystajame azote ir tada atgaivinti. Šunys ir beždžionės buvo atvėsinti, jų kraują pakeitus apsauginiu tirpalu, o atgaivinti funkcionavo taip, kaip ligi tol. Kirmėlės buvo užšaldytos iki –196 ºC temperatūros. 2005 m. triušio inkstas buvo užšaldytas iki –135 ºC temperatūros, vėliau atitirpdytas ir sėkmingai persodintas kitam gyvūnui. Antra, spartus pastarųjų dešimtmečių gydomosios medicinos progresas suteikia vilčių (pagrįstų ar ne – kitas klausimas), kad ateityje pavyks panaikinti senėjimo, ligų ir paties šaldymo padarytą žalą žmogaus organizmui. Daug tikimasi iš nanotechnologijų. Spėliojama, kad pirmas bandymas atgaivinti užšaldytą žmogų galėtų įvykti 2040–2050 m., tačiau, savaime suprantama, niekas negali duoti jokių garantijų.

Vienas pagrindinių argumentų, kurį pasitelkia krionikos organizacijos, yra tas, kad jos neužsiima mirusiųjų gaivinimu. Pasak jų, miręs žmogus yra tada, kai smegenys nebefunkcionuoja, o kūno užšaldymas skirtas smegenų funkcionavimo trukmei pailginti. Krionikos specialistai save prilygina medikams, kurie pacientus grąžina į šį pasaulį po klinikinės mirties – tai įprasta šių laikų praktika. Kitas argumentas yra tas, kad žmonija per savo gyvavimo istoriją sugebėjo atrasti vaistų nuo tokių ligų kaip maras ar raupai, kurios kadaise buvo laikomos nepagydomomis. Todėl visai realu tikėtis, kad ir šiuo metu šimtus tūkstančių gyvybių nusinešančios ligos ilgainiui bus įveiktos.

Jau minėtas argumentas „ne visai miręs“ pasitelkiamas ir kalbant apie religiją. Nors paprastų tikinčiųjų prisikėlimas iš numirusiųjų padedant kitiems žmonėms nėra, jei galima taip pasakyti, skatinama veikla, jei krioniką prilygintume medicinos šakai, jokio konflikto tarp medicinos ir religijos nebūtų. Dar daugiau – Katalikų bažnyčia yra kelis kartus vienokia ar kitokia forma viešai pritarusi krionikai. Ji šventino rezervuarus, įtikinėjo religingus centrų darbuotojus, kad tai, ką jie daro, neprieštarauja tikėjimo dogmoms, priešinosi užšaldytų žmonių kūnų sunaikinimui. Ar krioniką galima tapatinti su medicininėmis gaivinimo procedūromis, ir vėl paliksime spręsti jums.

Apie šioje srityje vyraujantį netikrumą byloja ir tai, kad absoliučios daugumos mokslinių darbų krionikos tema išvadose teigiama, jog ši idėja yra tikėtina. Tačiau beveik nėra tyrimų, kurie kategoriškai techniškai paneigtų arba patvirtintų, kad tai tikrai realu ir veiks be priekaištų. Egzistuoja netgi 60 mokslininkų pasirašytas atviras laiškas, kad krionika yra sąmokslu pagrįsta sritis, tačiau pripažįstama, kad kalbama apie ateities, o ne apie dabarties mokslą.

Pinigų plovimo mašina ar nuostolingas verslas?

Užšaldymo procedūra ir kūnų saugojimas iš pradžių buvo finansuojami einamosiomis įmokomis, bet ši sistema nepasiteisino. Kaip jau buvo minėta, giminaičiai, prispausti finansinių sunkumų ar tiesiog praradę motyvaciją, anksčiau ar vėliau nustodavo mokėti. Žmonių kūnai gali būti saugomi dešimtmečius, tad užtikrinti reguliarias įmokas beveik neįmanoma, todėl buvo nuspręsta pereiti prie išankstinio mokėjimo už visas paslaugas prieš priimant pacientą. Paprastai už krionikos centro paslaugas mokama naudojantis gyvybės draudimu.

Įdomu panagrinėti, kad, pavyzdžiui, Krionikos instituto nuolatinių darbuotojų yra vos du, centre saugoma apie 100 kūnų ir yra apie 1 tūkst. narių, mokančių metines įmokas. Taigi, vien pajamos iš nario mokesčių sudaro apie 600 tūkst. JAV dolerių per metus – tai tikrai nemenka suma įmonei, turinčiai du nuolatinius darbuotojus. O kur dar mokesčiai už šaldymą ir saugojimą? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai visai neprastas verslas.

Tiesa, tokių įmonių kaip Krionikos institutas ar „KrioRus“ kainos ir pajamos kur kas mažesnės, o darbuotojų jose daugiau. Todėl vienareikšmiškai teigti, kad tai yra pinigų plovyklos arba kad darbuotojai dirba vien iš idėjos, negalima nė vienu atveju. Krionikos centrai kritikams atsako, kad jie veikia jau 30 metų, o jokia sukčių schema tiek laiko nėra išsilaikiusi. Reikia pripažinti, kad logikos šiame teiginyje yra.

Paties „Alcor“ pateiktos viso kūno šaldymo procedūrų sąnaudos nupiešia kiek kitokį vaizdą (lentelėje pateikiami skaičiai, gauti skaičiuojant pagal brangiausius „planus“). Vienkartinės išlaidos sudaro per 37 tūkst. JAV dolerių, dar 1,7 tūkst. JAV dolerių reikia kasmet mokėti už saugojimą. Tačiau patariama atsižvelgti į kelis dalykus. Pirma, pasirodo, tai vos ne vienintelis rinkoje bandymas pateikti detalią sąmatą. Kadangi nebuvo įmanoma jos su niekuo palyginti, ši sąmata greičiausiai realybėje yra didesnė dėl klaidų ar neįtrauktų išlaidų. Antra, skaičiuojant naudoti antkainiai yra bent dvigubai mažesni nei realūs. Patys „Alcor“ darbuotojai teigia, jog „mes neturime pakankamai patirties, kad tiksliai nustatytume savo einamąsias išlaidas, o tuo labiau prognozuoti, kokios jos bus ateityje“. Trečia, nurodyti valandos tarifai kur kas žemesni nei esantieji rinkoje. Naudoti 15–20 JAV dolerių gydytojų valandos tarifai visai neatitinka tikrovės. Profesionali slaugė JAV kainuoja apie 40 dolerių per valandą, todėl natūralu tikėtis, kad kūnui paruošti ir jam šaldyti reikalingi įgūdžiai greičiausiai turėtų būti įvertinti dar brangiau. Todėl realios sąnaudos bus bent 2,5–3 kartus didesnės. Taigi, jei nario mokestis mokamas 20 metų (620 x 20 = 12 400 JAV dolerių) ir pasirenkamas brangiausias variantas (200 tūkst. JAV dolerių), pagal pateiktą sąmatą kūno saugojimas taps nuostolingas po 103 metų, o pagal realią – po 60–70 metų. Be abejo, tokie skaičiavimai daugiau ar mažiau ant vandens rašyti, nes neįvertinama infliacija, atlyginimų didėjimas ir kiti makroekonominiai rodikliai. Tačiau atrodo, kad, kaip ir su techniniais šio reikalo aspektais, negalima vienareikšmiškai tvirtinti, jog tai yra vienas iš dviejų – pinigų plovimo ar tiesaus kelio į bankrotą – variantų. Tiesa greičiausiai slypi kažkur per vidurį.

Nors nuo krionikos pradžios praėjo jau 40 metų, galima drąsiai teigti, kad ši sritis vis dar yra kūdikystės stadijos. Ir niekas negali garantuoti, kad jai bus leista užaugti. Vieniems tai progreso simbolis, kitiems – lengvatikių melžimas. Nors krionikos centrai, pasiekę reikšmingų teisinių pergalių, gana tvirtai jaučiasi savo nišoje. Ekonomikos dėsniai byloja, kad ten, kur yra paklausa, anksčiau ar vėliau atsiras ir pasiūla. Naujų įmonių steigimas rodo, kad egzistuoja tokių paslaugų poreikis. Kol jis neišblės, tol ši pramonė gyvuos.