Pervargusios smegenys atsisako dirbti: kaip iš tiesų jas veikia skaitymas, sportas, muzika ir bendravimas?

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė įsitikinusi, kad poilsis yra bet kokia veikla, kuri skiriasi nuo darbo ir teikia malonumo.

„Pavyzdžiui, jei visą dieną darau kažkokį mechaninį darbą, nerašau, neskaitau, tuomet skaitymas man tikrai bus poilsis. Arba man visada trūksta laiko skaityti, bet ši veikla man patinka. Tai taip pat bus poilsis. Svarbiausia daryti tai, kas teikia malonumo. Todėl ir knygas rinktis reikia tokias, kurios tikrai patinka, o ne tas, kurias „reikia“ perskaityti. Žinoma, egzistuoja įvairios sveiko poilsio rekomendacijos – pasivaikščioti, pabėgioti, kažkur išvažiuoti, pakeisti aplinką. Tai teisinga, bet svarbiausia daryti tai, ką visada norėjai daryti, bet tam trūko laiko.

Dažnai rekomenduojama kardinaliai pakeisti veiklą. Iš tiesų, protinį darbą dirbantys žmonės neretai važinėja dviračiu, bėgioja maratonus. Kai užsiimame priešinga veikla, aktyvinamos kitos smegenų sritys, o tos, kurios visą dieną dirbo, turi galimybę pailsėti. Be to, jeigu aktyvinama kuri nors smegenų dalis, ji tokiu būdu treniruojama, todėl mes tampame universalesni. Pavyzdžiui, jei žmogus visą dieną kuria reklamas, laisvalaikiu jam labai smagu bus mechaniškai kasti žemę. Tai jam bus pats geriausias poilsis. Kažkam poilsis gali būti išplauti grindis. Žinoma, kažkam malonumą gali teikti sėdėjimas prie televizoriaus su alaus bokalu ir traškučiais. Kartais sau galima leisti ir tai, tik su saiku, nes toks laisvalaikis kenkia mūsų sveikatai. Kenkia bet kokia veikla, jei prarandamas saikas. Juk ir sportuoti per daug nesveika“, – teigė psichologė.

Pašnekovė patarė dažniau klausytis savo vidinio balso, bet neperlenkti. Pavyzdžiui, jei yra stiprus poreikis visą savaitgalį praleisti namie ir niekur eiti, tai ir reikėtų daryti. Tačiau jei žmogus taip elgsis kiekvieną savaitgalį, jis užsidarys ir praras socialinius ryšius.

„Nereikia savęs prievartauti. Jeigu nesinori eiti į koncertą, nereikėtų jausti kaltam, net jei koncertas esą labai geras. Neįmanoma viso laiko praleisti prasmingai, nes tai taps našta, o ne poilsiu. Reikia laiko ir patingėjimui, nieko neveikimui, „tuščiam“ laiko leidimui. Pagrindinis gero poilsio kriterijus – jausmas, kad esu pailsėjęs. Beje, senas, bet genialus dalykas – darbo ir poilsio režimas. Negerai dirbti po 10 val. per dieną ir dar savaitgaliais. Aišku, kartais taip atsitinka, tačiau reikia sau labai gerai apibrėžti, kad eisiu miegoti tada ir ne vėliau, net jei nepadariau visų darbų. Iš esmės vieno recepto, kiek ir kaip ilsėtis, nėra. Rekomendacijų prikurta ir tyrimų pridaryta visokių, bet yra ir tyrimų, kad moterys trečiadieniais pusę trijų būna gražiausios. Taigi aš visada siūlau įsiklausyti į save ir atsižvelgti į savo poreikius. Jeigu to nedarysime, mus sustabdys kokia nors liga – kūno ar psichikos. Tai tikrai atsitiks, nes mūsų resursai yra riboti“, – patarė D. Balčiūnienė.

Požiūrį į poilsį iškreipė vartotojiškumas

Ką daryti šeimą turinčioms moterims, kurios ir po darbo turi visą puokštę pareigų? Pasak psichologės, jos taip pat neturėtų pamiršti apie save.

„Mes turime teisę į laiką sau. Moterys mano, kad jeigu kažko nepadarys, bus blogos mamos ar žmonos. Tačiau jos neturėtų jaustis kaltos, kad nori poilsio, bet turėtų ieškoti sprendimų būdų, kaip gauti laiko sau. Pavyzdžiui, vaikams galima išugdyti įprotį atsigulti šiek tiek anksčiau, kad jų mama turėtų laiko sau – paskaityti keletą knygos puslapių, pagulėti vonioje ar atsigerti arbatos. Tai nebūtinai turi užimti didelę laiko dalį, bet reikia turėti tokį ritualą, kuris, aišku, neturėtų tapti įkyrumu – esą, jei vieną dieną nepavyks jo atlikti, bus pasaulio pabaiga. Pagaliau galima tiesiog nepadaryti visų darbų“, – svarstė pašnekovė.

Pasak psichologės, mūsų visuomenėje apskritai įsišaknijęs darboholizmas. Seni žmonės sako: ko važiuoti į sodą, kai nėra jame ką dirbti? Jiems net mintis nešauna, kad ten galima pagulėti ant žolės, išsikepti dešrelių. Jaunesni žmonės taip pat neleidžia sau ilsėtis – bijo prarasti darbą, nepateisinti lūkesčių, nuolat apsikrovę projektais, kurie niekada nesibaigia.

„Gyvename nuolatiniame bėgime, todėl ir kenčiame nuo įvairių bėdų – pradeda svaigti ar skaudėti galvą, atsiranda panikos atakos, depresija, skrandžio skausmai. Galėtume iš pietiečių pasimokyti nuosaikesnio požiūrio į darbą. Net ir šiauriečiai skandinavai į poilsį žiūri pagarbiai. Gal taip jau istoriškai susiformavo, kad mums vis reikėdavo kovoti už būvį, todėl užsisukę tame rate jau nebesuvokiame, vardan ko visa tai darome. Net ir vaikus prie to pratiname, nuo 2-3 metų versdami juos lankyti įvairius būrelius, kad jie nebeturėtų laiko nieko neveikti“, – svarstė psichologė.

D. Balčiūnienė prisiminė tokį posakį: mes dirbame daugiau, kad galėtume įsigyti kuo daugiau daiktų, kurių mums nereikia. Pasak jos, vartotojiškumas iš tiesų mus skatina dirbti kuo daugiau, o ilsėtis kuo mažiau.

Ramiai gulint, smegenys dar labiau suaktyvėja

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto prodekanas, Lietuvos neuromokslų asociacijos vadovas prof. Osvaldas Rukšėnas taip pat sutinka, kad veiklas kaitalioti labai sveika, nes tai padeda subalansuoti įvairių smegenų sričių veiklą. Jei kuri nors sritis, negaudama informacijos, ilgai neveikia, po truputį jos funkcijas perima aktyvios kaimyninės sritys. Vėliau atkurti tos srities veiklą yra sudėtinga. Todėl kuo įvairesnių veiklų turėsime, tuo visapusiškesnės bus mūsų smegenys. Žinoma, kiekvienam žmogui tinkamos veiklos gali būti skirtingos, kadangi poilsio prasme jos naudingos tik tuo atveju, jei teikia malonumo. Antraip kels neigiamas emocijas.

Paklaustas, ar nėra geriausias poilsis nieko neveikimas, mokslininkas priminė, kad net gulėjimas yra veikla. Jos metu raumenys ilsisi, bet mintys sukasi, mąstymas vyksta, nesvarbu, kryptingas jis ar chaotiškas. Jei turime problemų ir lenda įkyrios mintys, užsiimdami kažkokia veikla, galime atitraukti dėmesį nuo jų, nes smegenų ištekliai visgi yra baigtiniai. Kadangi aktyvi veikla reikalauja mūsų smegenų dėmesio, mažiau jo lieka negatyvioms mintims. O jei su negeromis mintimis atsigulame ir niekas mūsų neblaško, pagrindinis dėmesys joms ir skiriamas.

Kaip veikia smegenys gulint, skaitant, sportuojant ir klausantis muzikos?

Beje, jei kas mano, kad vienos kurios nors veiklos veikia tik viena smegenų sritis, nieko neišmano apie smegenis. Pavyzdžiui, skaitymo metu be pakaušinės srities, atsakingos už regą, veikia ir už kalbą atsakinga smilkinio sritis kairiajame pusrutulyje, nes skaitydami mes kalbame, nors ir ne garsu. Taip pat įsijungia emocijos, kurios rusena net skaitant sausą traktatą, o už emocijas atsakingos net kelios sritys. Pagaliau veikia mūsų protas, todėl labai aktyvi kaktinė sritis.

Jei žmogus sportuoja, veikia jau kitos smegenų sritys. Pirmiausiai įsijungia jutimai, nes norint atlikti judesį, reikia matyti ir girdėti, kas yra aplink. Be to, sportas yra valinga veikla, kadangi reikia planuoti, kas atliekama. Idėja formuojama kaktinėje srityje, o iš ten perduodama į sritį, atsakingą už judesius. Taip pat labai aktyvios smegenėlės, kurios aktyviai kontroliuoja judesius. „Pavyzdžiui, atliekant kovos menus jos labai aktyviai prakaituoja. Arba kai pianistas virtuozas groja, nespėji sužiūrėti kaip jo pirštai laksto. Kad jie taip lakstytų, turi būti sugeneruotos komandos, jos turi būti perduotos į raumenis, o raumenys turi susitraukti, atitinkamai turi būti gauta informacija iš raumens, žodžiu, vyksta labai daug veiksmų, kurie atliekami didžiuliais greičiais. Taigi, kad būtų gera judesių mechanika, smegenys turi labai smarkiai paplušėti“, – aiškino O. Rukšėnas.

Klausantis muzikos, suaktyvėja ne tik už klausą atsakingos smegenų sritys, bet ir emocinės grandinės, ir kaktinė sritis, ir motorika, nes žmonės, klausydami muzikos, dažnai valingai ar nevalingai barbena, muša ritmą ar atlieka kitus judesius. Be to, su muzika susijusi ir specializuota sritis – nustatytas lopinėlis, kuris muzikantų yra daug didesnis nei muzika menkai besidominčių žmonių.

„Jei žmogus skaito knygą, klauso muzikos ir dar užsidegęs smilkalą, tuomet veikia visi pojūčiai. Kur nedursi smegenyse, visur bus aktyvu. Smegenims tai tikrai nekenkia, atvirkščiai. Svarbiausia, kad paties žmogaus neerzintų ir nevargintų visas šis fonas“, – teigė pašnekovas.

Kodėl ilsėdamiesi pavargstame?

Bendraujant, pasak mokslininko, veikia daug mechanizmų. Pirmiausiai nereikėtų pamiršti, kad evoliuciškai žmogus – socialinė būtybė, kuriai reikia bendravimo. Taip pat įsijungia rega (yra malonu matyti artimą žmogų), klausa, galbūt uoslė, lytėjimas. Visi šie jutimai vienaip ar kitaip susiję su emocijomis, todėl aktyvinamos jas žadinančios grandinės. „Pastaruoju metu kalbama, kad malonaus bendravimo metu išsiskiria oksitocino hormonas. Anksčiau jis buvo siejamas su nėštumu ir gimdymu, tačiau dabar nustatytas jo ryšys ir su bendravimo veikla. Jis dar vadinamas prisirišimo hormonu“, – aiškino O. Rukšėnas.

Vis dėlto kodėl nuo gerų įspūdžių taip pat pavargstama? Pavyzdžiui, po aktyvios savaitgalio išvykos norisi ne dirbti, o gerai pailsėti? „Tai susiję su informacine ir emocine perkrova. Nesvarbu, kad deklaruojama, jog smegenų gebėjimai apdoroti informaciją yra beribiai. Realistiškai žiūrint, smegenys yra baigtinės, jos gali ir pavargti, ir sugesti. Kai jos gauna daug kartų daugiau įspūdžių už įprastą bazinį lygį, joms sunku susidoroti. Įspūdžiai susiję su emocijomis, o emocijų grandinėse dalyvauja pogumburis, kuris kontroliuoja ir kraujotaką, kvėpavimą bei kitas gyvybines funkcijas. Taigi perkrova veikia ir šias sistemas, todėl jaučiamės pavargę. Atsiranda paradoksas – pavargstama nuo malonumo. Planuojant laisvalaikį reikia žinoti, kad smegenys naujus įspūdžius gali priimti daugiausiai 5-7 dienas, o po to jų dėmesys atbuks“, – patarė pašnekovas.