Suicidinis elgesys yra liga, teigia psichiatrai

Savo argumentus jie remia vis gausėjančiais įrodymais, kad nusižudžiusių žmonių smegenys turi ryškių panašumų, gana skirtingų nuo turėjusių panašius nuotaikos sutrikimus, bet mirusių sava mirtimi.

Be to, savižudybės kai kuriose šeimose dažnai būna dažnesnės, o tai gali nurodyti genetinių ir kitų biologinių faktorių vaidmenį. Be to, daugelis žmonių, turinčių nuotaikos sutrikimų, niekada nebando žudytis ir maždaug 10 % savižudybių neturi psichinių ligų istorijos.

Savižudiškų polinkių klasifikavimas, kaip susirgimo, rimtai svarstomas. Penktojo Diagnostic Standards Manual (DSM-5) – naujausios psichiatrijos „biblijos“ versijos, išleistos Amerikos psichiatrų asociacijos susitikime San Franciske šią savaitę – leidimo komanda svarstė pasiūlymą įvardinti „suicidinį elgesio sutrikimą“ kaip atskirą diagnozę. Galiausiai buvo paskirtas bandymas: įtrauktas į sąrašą temų, kurias reikia nuodugniau išnagrinėti, kad būtų galima galbūt įtraukti į būsimus DSM leidimus.

Kitas argumentas apjungti suicidinius žmones viena diagnoze yra toks, kad tai galėtų paskatinti juos jungiančių neurologinių ir genetinių faktorių tyrimus. Psichiatrai galėtų geriau numatyti savižudybės riziką ir netgi taikyti gydymą, stabdantį savižudiškus jausmus.

Ženklai smegenyse

Iki XX a. devinto dešimtmečio psichiatrijoje buvo paplitęs požiūris, kad nusižudo depresija sergantys žmonės. Bet šis požiūris ėmė keistis, kai savižudžių autopsijos smegenyse parodydavo būdingus bruožus, struktūrinius pokyčius smegenų kaktinėje skiltyje – ji kontroliuoja aukšto lygio sprendimų priėmimą – ir pakitusį hormono serotonino lygį. Šios charakteristikos buvo matomos, nepriklausomai nuo to, ar žmonės kankino depresija, šizofrenija, bipolinis sutrikimas ar nebūdavo jokio sutrikimo (Brain Research, doi.org/cvrpjk).

Bet vienintelės neurologinės savižudybės priežasties nėra, sako Gustavo Turecki'is iš McGillo universiteto Monrealyje. Jo teigimu, labiau tikėtina, kad aplinkos faktoriai genetiškai linkusių į savižudybę žmonių smegenyse sukelia seriją pokyčių, nulemiančių faktorių išsidėstymą, galiausiai padidinančių riziką. Tarp šių faktorių yra vaikystėje patirtas smurtas, potrauminio streso sutrikimas, ilgi nerimo ar miego trūkumo periodai.

Tokių faktorių paiešką apsunkina savižudžių smegenų pavyzdžių ir gyvūnų modelių trūkumas – žmonės yra unkalūs gebėjimu sąmoningai nutraukti savo gyvenimus. Bet kai kurie tyrimai suteikia įžvalgų. Pavyzdžiui, kai bandžiusieji žudytis žmonės su bipoliniu sutrikimu ima naudoti litį, bandymai žudytis paprastai liaunasi, net jei vaistas nedaro poveikio kitiems simptomams. Tai rodo, kad šis preparatas gali specifiškai veikti nervinius takus, darančius įtaką suicidinėms tendencijoms (Annual Review of Pharmacology and Toxicology, doi.org/dfjv57) .

Genuose?

Daugėja duomenų ir apie genetikos vaidmenį. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, kad identiškiems dvyniams suicidiniai polinkiai būdingi 15 procentų atvejų, kai tuo tarpu neidentiškų dvynių atveju tokia tendencija pastebima tik 1 proc. atvejų. (Journal of Affective Disorders, doi.org/d23nvw). Įvaikintų nusižudžiusių žmonių tyrimas atskleidė, kad jų biologinių giminaičių nusižudymo tikimybė šešis kartus didesnė, nei juos įvaikinusios šeimų narių (American Journal of Medical Genetics, doi.org/fmsncv).

Su savižudybėmis buvo susieta nemažai atskirų genų, pavyzdžiui, susijusių su smegenų reakcija į serotoniną ir signalinę molekulę, vadinamąjį smegenų išskiriamą neurotropinį faktorių (brain-derived neurotrophic factor – BDNF), reguliuojantį smegenų atsaką į stresą. Abu paprastai būna prislopinti nusižudžiusių žmonių smegenyse, nepriklausomai nuo jų psichologinio sutrikimo. Kiti post mortem smegenų tyrimai parodė, kad nusižudžiusių po depresijos periodo žmonių smegenų chemija skiriasi nuo sergančių depresija smegenų, mirusių natūralia mirtimi.

Šį mėnesį paskelbtoje Turecki'io studijoje lyginami 46 savižudžių smegenys su 16-os mirusiųjų natūralia mirtimi smegenimis. Pirmojoje grupėje 366 genų, daugiausiai siejamų su mokymusi ir atmintimi, buvo kitokie epigenetiniai žymenys – cheminiai jungikliai, įjungiantys ir išjungiantys genus (American Journal of Psychiatry, doi.org/mf7). Rezultatus komplikuoja faktas, kad daugelis iš nusižudžiusiųjų sirgo psichinėmis ligomis, bet Turecki'is sako, kad šie epigenetiniai pokyčiai buvo vieninteliai svarbūs savižudybės, o ne psichinio sutrikimo pranašai.

Niekas dar nežino mechanizmo, kuriuo aplinkos faktoriai galėtų pakeisti šiuos genus, nors streso hormonai, tokie, kaip kortizolis, gali vaidinti vaidmenį.

Rizikos supratimas

Galiausiai biologiniai ir genetiniai žymenys galėtų leisti psichiatrams geriau nuspėti, kuriems pacientams gresia didžiausia savižudybės rizika. Bet Davidas Brentas iš Pittsburgho universiteto Pensilvanijoje įspėja, kad netgi jei vieną dieną galėsime naudoti biožymenis savižudybės bandymo numatymui, jie nepasakys, kada tai nutiks. „Jei gydytojai stebi pacientą, jiems reikia žinoti ar rizika gresia dabar,“ sako jis.

Tačiau ilgo laikotarpio kieno nors suicidinės rizikos žinojimas gali suteikti svarbių nuorodų, kokią to asmens gydymo taktiką pasirinkti gydytojui, paaiškina Janas Fawcettas iš Niu Meksiko universiteto Albukerkėje.

Pavyzdžiui, gydytojas gali nuspręsti pacientui, turinčiam tokius biožymenis, neskirti tam tikrų antidepresantų, nes daug vaistų, kaip manoma, padidina savižudybės riziką. Kitas klausimas būtų tokio asmens guldymas į psichiatrinę ligoninę – labai svarbus sprendimas, pažymi jis, kadangi dažniausiai žmonės nusižudo netrukus po išleidimo iš ligoninės (Archives of General Psychiatry, doi.org/d669kx).

Davidas Shafferis iš Kolumbijos universiteto Niujorke, buvęs DSM-V rengimo grupės narys, sako, kad suicidinio elgesio sutrikimas „labai atitinka dvasią“ naujosios Tyrimų srities kriterijų (Research Domain Criteria) sistemos, kurią JAV Nacionalinis psichinės sveikatos institutas (NIMH) pasiūlė kaip alternatyvų diagnozavimo standartą DSM-V. Užuot diagnozavus žmonėms, pavyzdžiui, depresiją ar bipolinį sutrikimą, NIMH nori psichinius sutrikimus diagnozuoti ir gydyti objektyviau, naudojant pacientų elgesį, genetiką ir neurobiologiją.

Galiausiai, pastebi Naderas Perroudas iš Ženevos universiteto Šveicarijoje, jei suicidinis elgesys bus pripažintas atskira liga, bus galima atlikti konkretesnius, įrodymais paremtus jos tyrimus ir efektyvių vaistų paiešką. „Galime rasti tinkamą suicidinio elgesio gydymą.“

Sara Reardon
New Scientist, 2013–05–17