Gyvenimas po mirties? Atgaivinimas seniai mirus

„Istoriškai, kai asmens širdis nustodavo plakti ir jie nebekvėpuodavo, jie būdavo laikomi visomis prasmėmis mirę,“ sako Dr. Sam Parnia, kritiškos slaugos profesorius asistentas Niujorko valstijos universitete Stony Brook'e. „Nieko nėjo pakeisti,“ Parnia sakė Niujorko mokslų akademijoje susirinkusiems klausytojams.

Tačiau, besiaiškindami mirties paslaptis ląsteliniame lygyje, mokslininkai sužinojo, kad mirtis ne ištinka akimirksniu, bet yra procesas. Tik po to, kai žmogus miršta – pagal mūsų dabartinį mirties apibūdinimą – kūno ląstelės pradeda savo mirties procesą.

Šis procesas „gali trukti ištisas valandas, ir potencialiai galime jį apgręžti,“ sako Parnia.

Mirties procesas

Anksčiau manyta, kad širdžiai nustojus kūnu varinėti kraują, asmeniui telieka kelios minutės iki negrįžtamo smegenų pakenkimo, sukelto deguonies ir maisto medžiagų trūkumo smegenų ląstelėms. Šis požiūris, dabartinių mokslininkų teigimu, yra atgyvenęs.

Nustojus plakti širdžiai, mirties procesas tik prasideda, sako Dr. Stephanas Mayeris, Kolumbijos universiteto neurologijos profesorius.

Smegenų pažeidimas dėl deguonies trūkumo vyksta stadijomis. Per keletą sekundžių paveikiamas smegenų aktyvumas, tačiau tik po keleto minučių cukraus negaunančios ląstelės pradeda užprogramuotos ląstelių mirties žingsnius.

„Kai kai kas nors būna be deguonies, žinome, kad yra daugybė signalų, imančių sakyti ląstelei, kad metas mirti. Taigi, galime šiek tiek pakeisti programą, kad ji sakytų „palauk truputį" sakė Dr. Lance'as Beckeris, skubiosios medicinos pagalbos profesorius Pensilvanijos universitete.

Kai kurios mirimo proceso sustabdymo įžvalgos kilo iš atvejų aprašymų, kai žmonės be didelių ar visai be pasekmių buvo atgaivinti po kelių valandų smegenų ir širdies neveikimo.

Šių sėkmės atvejų raktas, be geros reanimacinės priežiūros, yra hipotermija, tvirtina ekspertai. Hipotermija yra būsena, kai kūno centro temperatūra pažeminama keliais laipsniais, nei normali 37°C (98,6 °F) jo temperatūra.

Kiek ilgai galima išbūti be pulso?

Tyrimais išsiaiškinta, kad hipotermija smegenis tikriausiai apsaugo, sumažindama jų deguonies poreikį ir atšaukdama aktyvuotą ląstelės mirties procesą. Tačiau tam yra ribos – nors kūno vėsinimas pagerino daugelio pacientų, patyrusių širdies smūgį, išgyvenamumą, ateina laikas, kai žala tampa per didelė ir kelio atgal nebelieka, sako ekspertai.

Negana to, mokslininkai išsiaiškino, kad sėkmingas atsigavimas priklauso nuo paciento gydymo po širdies veiklos atstatymo ir kaip kūnas atšildomas po hipotermijos.

„Tai, ką išsiaiškinome, yra neintuityvu, kadangi mus visus moko, kad, jei kieno deguonies lygis žemas, reikėtų jam duoti deguonies, jei kraujo spaudimas žemas, turėčiau jį pakelti,“ sakė Beckeris.

Tačiau tikrovėje, jei paciento širdis dėl pirminio gydymo vėl ima plakti, staigus kraujo srautas ir per daug deguonies smegenims gali pagilinti neurologinius pažeidimus. Į smegenis patenkančio deguonies reguliavimas ir apribojimas gali būti labai svarbūs atgaivinimo veiksniai.

Aukščiausio lygio atgaivinimas.

Mintis apie kūno atvėsinimą po širdies sustojimo žinoma jau keletą dešimtmečių, bet mokslininkai nebuvo tikri, ar tai iš tiesų naudinga pacientams.

Tačiau, pastaraisiais metais, tyrimai suteikė įrodymų, kad hipotermija pagerina pacientų išgyvenamumą ir atsigavimą, ir tokios profesinės bendrijos,Amerikos širdies asociacija, po paciento kraujotakos atstatymo rekomenduoja taikyti hipotermiją.

Tačiau ne visos ligoninės įgyvendino hipotermiją, kaip kritinės pagalbos protokolo dalį.

„Liūdna, kad žinios yra, sistema prieinama, bet neįgyvendinama,“ sako Parnia. Mažiau, nei 10 procentų žmonių JAV, kuriems vėsinimo terapija galėtų padėti, ją gauna, tęsia jis.

Idealiame pasaulyje gaivinimo protokolas naudotų mašinas, o ne žmones krūtinės spaudymui, tiek, kiek reikia, ir užtikrintų tinkamą deguonies ir kraujo patekimą į smegenis, sakė Parnia. Vėsinimas ir deguonies tiekimo sumažinimas po širdies darbo atstatymo yra vienas iš faktorių, turinčių padidinti žmonių galimybes atsigauti be smegenų pažeidimo, pridūrė jis.

Naujos mirties koncepcijos nauji etiniai klausimai

Medicinos praktikoje įprasta negaivinti pacientų, patyrusių smarkią smegenų žalą ir galinčių išgyventi tik nesibaigiančioje komoje. Pastangos atgaivinti pacientus, praėjus valandoms po širdies sustojimo gali kelti didesnę smegenų pažeidimo riziką, o tai kelia etinius klausimus remiantiems nuodugnesnį gaivinimo protokolą.

Tačiau Mayeris teigė, kad mūsų žinios apie smegenų pažeidimą ir mirimą nėra visapusiškos ir ne visada aišku, kokia žala patirta ir ar ji ištaisoma.

„Išsiaiškinome, kad įsitikinimai apie smegenų pažeidimo negrįžtamumą yra visiškai klaidingi,“ sakė Mayeris. „Jei sprendimas padaromas per greitai, neatlikus iki galo visų veiksmų, iš tiesų tai gali būti žmonių nurašymas.“

Beckeris apibendrino, kad, nors dirbtinis gyvybės pratęsimas nėra tinkamas visais atvejais, tačiau, jei nusprendžiama pacientą gaivinti, gydytojai turėtų taikyti visus prieinamus metodus.

Bahar Gholipour
LiveScience

Nauji pabaigos pasirinkimai

Senovės pasaulyje pilna laidojimo papročių pavyzdžių, kurie dabar atrodo keisti, nuo Egipto mumijų iki pelkėse išmestų kūnų, mirusių vikingų iškeliaujančių krematoriumais virstančiais laivais. Bet vietos suvaržymai ir aplinkosauginiai motyvai verčia žmones ieškoti naujų tvarkymosi su mirtimi būdų.

Naujausias iš jų, pasirodęs Amerikoje yra procesas, kai naudojant karštį, spaudimą ir chemikalus, kūnas vos per keletą valandų virsta steriliu skysčiu, kurį galima išpilti į nuotekų sistemą. Bet neįprasti papročiai, nuo pelenų paleidimo į kosmosą iki senamadiško užkasimo rankomis iškastame kape, yra auganti tendencija. Pateikiame keletą naujausių (ne visi jie ekologiški) gyvenimo pabaigos pasirinkimų.

Resomacija

Ne tiek naujas išradimas, kiek grįžimas prie senųjų papročių, natūraliame laidojime nenaudojamas balzamavimas ir betoninės kriptos, besirikiuojančios daugelyje dabartinių kapinių. Kūnai suvyniojami į maršką ar biologiškai suyrantį karstą, kad natūraliai suirtų.

Natūralaus laidojimo judėjimas prasidėjo 1998 m., kai atsidarė natūralios kapinės Ramsey Creek draustinyje Westminsteryje, S.C., sakė Markas Harrisas, knygos „Grave Matters: A Journey through the Modern Funeral Industry to a Natural Way of Burial“ autorius (Scribner, 2007). Dabar, Harrisas sakė LiveScience, šalyje yra bent 50 natūralių kapinių, ar dar daugiau, jei skaičiuosime įprastas kapines su plotais natūraliems kapams.

Judėjimą skatina nepasitenkinimas tipinėmis laidotuvėmis. „Daugelis žmonių, sužinoję, kas dedasi balzamavimo kambaryje, pasibaisėja,“ sakė Harrisas, rašantis tinklaraštį grave-matters.blogspot.com. „Jie pasibaisi didžiulėmis kainomis ir yra vis augantis susirūpinimas dėl šių procedūrų poveikio aplinkai ir prekių bei išteklių skirtų šiam moderniam metodui.“

Be to, priduria Harrisas, daugelis natūralių kapinių yra ir natūralūs draustiniai, ir daugeliui žmonių patinka pomirtinio įsiliejimo į ekosistemą idėja

„Iš tiesų teikiate naudą aplinkai,“ sakė jis. „Leidžiate savo kūnui grįžti į gyvybės ratą.“

Amžinieji rifai

Labiau linkę po mirties prisidėti prie vandeningesnės aplinkos, gali rinktis Amžinąjį Rifą. Džordžijoje įsikūręs Amžinasis Rifas iš betono ir po kremacijos likusių sumaltų žmonių kaulų gamina dirbtinius rifus. Tada šie sunkūs betoniniai ritiniai padedami ten, kur reikia restauruoti rifą ir pritraukia žuvis bei kitus organizmus, paverčiančius liekanas į povandeninę užuobėgą.

Kremacija nėra tokia žalia kaip natūralus laidojimas dėl deginimo, pabrėžia Harrisas, bet jis yra Amžinojo Rifo laidojimų fanas.

„Tai puiki proga ne tik grįžti į vandens aplinką, bet ir po vandeniu sukurti naują gyvybę,“ sakė jis.

Krionika

Dar yra norinčių laikytis savo senojo gyvenimo. Tokio požiūrio besilaikantiems žmonėms (ir plačiomis kišenėmis), yra krionika.

Krionika – asmens kūno sušaldymas, tikintis, kad medicinos mokslas vėliau juos prikelti, su nepaliesta asmenybe ir atmintimi. Nepaisant daugybės barjerų, tarp kurių ir chemikalų, naudojamų, stengiantis apsaugoti ląsteles nuo šaldymo pažeidimo, toksiškumas, šios technologijos gynėjai populiarino krioniką nuo septintojo dešimtmečio galo. Krionikos instituto duomenimis, 2011 rugpjūtį krioninėse saugyklose buvo laikomi kiek daugiau, nei 200 žmonių. [Top 10 Nemirtingųjų]

Kainos skiriasi, priklausomai nuo procedūros, saugojimo kompanijos ir mokėjimo plano, bet už viso kūno išsaugojimą gali tekti pakloti 200 000$. Taupesni gali pasirinkti tik galvos išsaugojimą už maždaug 80 000$.

Kosminis laidojimas

Jei krionika skamba per brangiai, tačiau vis vien norėtumėte mokslinės fantastikos prieskonio savo pomirtiniame gyvenime, visada galite žiupsnelį savo pelenų iššauti į kosmosą. Kremuoti jūsų palaikai bus pavėžėti raketa, nutaikyta į žvaigždes, į veikiau simbolinę, nei praktišką kelionę: kadangi kosminiai skrydžiai brangūs, skraidinami tik 1 – 7 gramai pelenų.

Pasak Celetis Memorial Spaceflights, kompanijos siūlančios pomirtines keliones, žemos orbitos kelionės, leidžiančios jūsų pelenams, prieš grįžtant į žemę, patirti nulinę gravitaciją kaina prasideda nuo 995$. Galimybė patekti į Žemės orbitą ir galiausiai sudegti atmosferoje atsieina apie 3000$. Užkietėję kosmoso mėgėjai gali paleisti save į Mėnulį ar tolimąjį kosmosą atitinkama už 10 000$ ir 12 500$i.

Mumifikavimas

Dabar tai prieinama ne vien senovės egiptiečiams. Religinė organizacija Summum, įkurta 1975 m., siūlo mumifikavimo paslaugas žmonėms ir gyvūnams. Prieš mirtį 2008 m., Summum įkūrėjas Corky Ra pasakojo CBS News, kad mažiausiai 1400 žmonių pasirašė pageidavimą būti mumifikuoti.

Summum atstovai dabar su žiniasklaida nebendrauja, bet Ra sakė CBS, kad žmogaus mumifikavimo kaina prasideda nuo 63 000$. Kaip ir tikintieji krionika, Ra ir panašūs į jį, tikisi, kad išsaugota jį DNR leis ateities mokslininkams juos klonuoti ir suteiks jiems (ar bent jau jų genams) antrą gyvybės šansą. Ra tuščiai žodžiais nesišvaistė: po mirties jis buvo mumifikuotas ir dabar laikomas bronzinėje dėžėje Summum piramidėje Salt Lake City'yje, Jutoje.

Plastinacija

Panašiai, kaip ir mumifikavimas, plastinacija išsaugo kūną daugmaž atpažįstamos formos. Išrasta anatomo Guntherio von Hagenso, plastinacija naudojama medicinos mokyklose ir anatomijos laboratorijose organų pavyzdžių išsaugojimui mokymo tikslais. Bet von Hagensas žengė toliau, sukurdamas plastinuotų kūnų parodas, pozuojančias it sustingusias savo kasdienėje veikloje. Pasak Plastinacijos instituto, tūkstančiai pasirašė dovanojantys savo kūnus švietimo ir demonstravimo tikslams.

Džiovinimas šalčiu

Naujausias ekolaidojimo būdas yra procesas, vadinamas promesija, ar šnekant paprasčiau, džiovinimas šalčiu. Šio švedų jūsų biologės Susanne Wiigh-Masak išrasto proceso metu, palaikai panardinami į skystą azotą, ir tampa labai trapūs. Vibracija susmulkina kūną ir specialioje vakuuminėje kameroje išgarinamas vanduo. Paskui separatorius atsijoja gyvsidabrio plombas ar įdėtus implantus ir miltelių pavidalo palaikai suberiami poilsio į negilų kapą.

Kadangi kapas negilus, deguonis ir vanduo pasiekia palaikus ir paverčia juos kompostu.

Dar niekas nebuvo išsiųstas į pomirtinę kelionę promesijos būdu, bet Promessa, paslaugą vystanti kompanija, dabar turi licencijuotą atšaką Didžiojoje Britanijoje. Neaišku, kada šis būdas rasis Amerikos žemėje, bet Harrisas įtaria, kad susidomėjimas žaliuoju laidojimu tik augs.

„Žalias laidojimas tikrai užvaldė amerikiečių vaizduotę,“ sakė jis.

Stephanie Pappas
Livecience