Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina |
Baimių ar priklausomybių gydymas įvairiomis psichologinėmis terapijomis užtrunka amžius, kol smegenys pagaliau perprogramuojamos. O ką, jei atmintį stiprinantys vaistai leistų jums tai padaryti per vieną dieną? Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai ir vėl vyksta. Širdis ima daužytis, o pulsas padažnėja. Jaučiu, kaip veidą išmuša raudonis ir sudrėksta delnai. Tai viskas, ką galiu padaryti, siekdama išvengti užklupusio stipraus panikos priepuolio. Ne, man negresia realus pavojus. Tiesiog esu eskalatoriaus viršuje, leidžiuosi į požeminį Londono metro, kartu su šimtais kitų londoniečių, kurie neatrodo nors kiek sunerimę – bet žemyn einančių laiptų vaizdas yra epizodas iš mano košmarų. Šis scenarijus pažįstamas daugeliui kitų žmonių, turinčių fobijų – ar tai būtų status nusileidimas, o gal voratinklis. Visa tai tėra nerimą keliančios mintys ir vaizduotėje šmėstelėję epizodai, peraugantys į panikos priepuolį. Šių baimių sunku atsikratyti, nes geriausias būdas jas įveikti yra su jomis nuolat susidurti Tačiau gali būti ir trumpesnis kelias. Paniką kursto bauginančios asociacijos, todėl jas pašalinus, galima lengviau įveikti kankinančias fobijas. Šitaip „ištreniruoti smegenis“ gali padėti vaistai, kurie skatina mokymąsi. Šis metodas teikia vilčių ir kovoje su kitomis problemomis – nuo narkotinės priklausomybės ar lošimų, iki nagų kramtymo. Siekdama išsiaiškinti, ar tai tikrai veikia, nuvykau į Vakarų Virdžiniją sudalyvauti bandyme. Nepaprastas smegenų gebėjimas kurti asociacijas taip išaukštinamas, kad tamsioji pusė dažnai pamirštama. Taigi, kaip atsikratyti tokių įsišaknijusių asociacijų? Vienas atsakymas yra poveikio terapija, gydymas dažniausiai taikomas siekiant įveikti nerimą ir baimes. Jos metu žmonės pamažu pratinami susidoroti su vis augančio nerimo situacijomis, vadinamomis „baimės hierarchija“. Mano atveju, tai reikštų vis didinamą aukštį. Kai individas jaučiasi vis patogiau kiekvienoje situacijoje, jis susikuria naują prisiminimą, kuris sieja užuominą su sumažintu nerimu, o ne panikos priepuolio pojūčiais. Šis procesas vadinamas mokymusi numalšinti. Deja, jeigu sukurti baime pagrįstus prisiminimus lengva, tai juos išbraukti gana sunku. Tikriausiai kiekvienas iš šių poveikio seansų kartu sukels labai daug streso ir nerimo, kas lemia psichoterapeutų išvadas, jog toks gydymas yra neetiškas. Dėl to neurologai jau ieško naujų būdų, kaip pagreitinti mokymąsi numalšinti baimę. Vienas iš jų yra „pažinimo sustiprinimas“. Tai perspektyvus pretendentas – antibiotikas, kuriuo anksčiau buvo gydoma tuberkuliozė. Be jo veiksmingumo naikinant bakterijas, D-cikloserinas (DCS) taip pat veikia ir neuronus. Vaistai įsiterpia į dalį „NMDA receptorių“ – vietą, kurioje moduliuojamas neuronų gebėjimas pritaikyti signalus prie įvykių. Šis neuronų veiklos reguliavimas, manoma, yra vienas iš pagrindinių būdų smegenims išsaugoti prisiminimus. Vartojamas labai mažomis dozėmis, DCS, atrodo, sustiprina šį procesą 2004 metais Emory universiteto Atlantoje, Džordžijos valstijoje, daktaro Kerry'io Resslerio su kolegomis komanda buvo viena iš pirmųjų, siekiančių patikrinti, ar DCS taip pat gali padėti žmonėms kovoti su fobijomis. Jie atliko bandomąjį tyrimą su 28 dalyviais, kuriems atliekama poveikio terapija akrofobijai (aukščio baimei) nugalėti. Jie gana patikimai nustatė, kad terapijos metu vartoję ir nedidelį kiekį DCS, sugebėjo labiau sumažinti savo baimę, negu gavę placebą. Nuo tada, kitos grupės patvirtino tokį poveikį daugeliu tyrimų. Tikimasi, kad ateityje mokslinės analizės pateiks daugiau šio metodo patobulinimo būdų, nes vis dar ilgai trunka netgi vieno baimės hierarchijos laiptelio įveikimas, teigia Vakarų Virdžinijos universiteto elgsenos mokslininkas ir psichologas Cristianas Sirbu. „Pacientą ima kamuoti jausmas, jog jam nepavyko“, – sako jis. Vietoj to, C. Sirbu manymu, DCS gali padėti išspręsti šią problemą vienos 3 valandų sesijos metu, kuri būtų pakankamai ilga, kad pasijustų reali pažanga ir pacientas liktų patenkintas. Siekdamas išsiaiškinti, ar DCS dozė man ir tokiems kaip aš tikrai gali padėti, nuvykau į Čarlstoną sudalyvauti tyrime. Tyrimas prasidėjo nuo kompleksinio testavimo. Norėdami sužinoti daugiau apie mano fobiją, Sirbu ir jo kolega prieš duodami keletą fizinių testų, mane patikrino. Pirmiausia, prijungė širdies ritmą ir pirštų prakaitavimą matuojančius elektrodus. Tada atsisėdau priešais ekraną su vaizdo įrašu, kuriame sodininkai vaikšto aplink rožių krūmus ir aptarinėja jų privalumus. Komanda taip bandė suprasti, kaip mano kūnas funkcionuoja atsipalaidavus, prieš pereinant prie tikro aukščio. Vis dar su pritvirtintais elektrodais, manęs paprašė pažiūrėti į antrojo aukšto balkoną. Komanda užfiksavo dažnėjantį pulsą ir padidėjusį prakaitavimą – man įprasti reikalai. Įdomioji tyrimo dalis prasidėjo po savaitės, kai prieš pradedant 3 valandų terapiją, man buvo duota tabletė – nežinojau, ar tai bus DCS, ar tiesiog cukrus. Pati terapija yra, švelniai tariant, sekinanti patirtis Mūsų balsai aidi ir bandau sutelkti dėmesį į dulkių kamuoliukus ant kiekvieno laiptelio. Tačiau po įtemptų 3 valandų mane ištinka stiprus panikos priepuolis, neleidžiantis man pasiekti Sirbu iškelto tikslo – užlipti laiptais du aukštus. Perrašyti ar ištrintiKas nutiko? Fobijos būna įvairaus stiprumo ir intensyvesnių baimių įveikimui gali prisireikti daugia pastangų. Kadangi reikėjo ir kito seanso, Sirbu pašalino mane iš šio klinikinio tyrimo. Tada jis man atskleidė, kad aš vis dėlto buvau pavartojusi aktyviojo vaisto, o ne placebo. Tai apmaudus fiasko, ypač po to, kai išgirsti apie Sirbu gerus rezultatus, pasiektus su kitais tyrimo dalyviais. Kaip jis teigė, visi iš šios sesijos patyrė bent šiek tiek naudos. Vis dėlto, bandymai pašalinti reakciją į baimę per vieną seansą gali būti tiesiog pernelyg ambicingi, ypač tiems, kurių fobijos tokios intensyvios, kaip mano. Amsterdamo universiteto mokslininkė Merel Kindt, studijuojanti nerimo sutrikimus, nemano, jog pakanka vien tik šio metodo. Ji atkreipia dėmesį, kad nors Sirbu bando nustatyti ramesnes asociacijas, tai tiesiogiai neatšaukia pačios reakcijos į baimę, kuri lieka mūsų atmintyje, todėl visada išlieka atkritimo galimybė. Iš tiesų, sudalyvavus nesėkmingoje terapijoje su DCS vaistais, pagalvoju, kad vietoje nusiraminimo galėjau patirti net didesnį stresą. Tai yra potenciali šio metodo problema, neraminanti kai kuriuos mokslininkus. Bet gali būti ir kitas būdas. Užuot bandžius užgožti vienas baimės asociacijas kitomis, jas reikia pakeisti dar šaltinyje. Šiuo metu Kindt komanda bando preparato veiksmingumą su arachnofobija (vorų baimė), – pavyzdžiui, duoda žmonėms propranololio, kol jie žiūri į vorus. „Tai labai sėkminga“, – teigia ji – „Dalyviai sako, kad nors jie ir nemėgsta vorų, bet bent jau gali prisiartinti prie tarantulo“. Išvadas publikavimui ruošianti Kindt sako, kad poveikis atslūgęs nebuvo ir tikrinant po trijų mėnesių. Kadangi darbas gydant baimes įgauna pagreitį, kiti svarsto, ar tos pačios strategijos negalėtų suveikti su priklausomybėmis. Galiausiai, fobijos ir priklausomybės turi tam tikrų panašumų. „Jos abi yra nuolatinės, emocinės, refleksyvios reakcijos“, – sako Ressler. Čia idėja yra sukurti žmogui aplinką, susijusią su priklausomybėmis. Tai, pavyzdžiui, gali būti cigarečių vaizdas. Bet terapijos seansuose jų geidžiamos medžiagos neduodama, taip išmokstant atsispirti norui. Pietų Karolinos medicinos universiteto mokslininkė Elizabeth Santa Ana, pasitelkusi rūkančiųjų grupę, išbandė, ar DCS galėtų sustiprinti šio metodo veiksmingumą. „Žmonės turėjo sėdėti kambaryje su savo mėgstamų cigarečių pakeliu, paimti cigaretę ir laikyti ją burnoje, bet nerūkyti“, – aiškina ji. Tuo pat metu Santa Ana mokė juos atsilaikymo įgūdžių ir vaizdingai juos skatino. „Pavyzdžiui, aš paprašau įsivaizduoti dervą visame kūne, o tada galvoti apie tai, kaip jie galėtų laisvai kvėpuoti, jeigu mestų rūkyti“, – priduria mokslininkė. Užmiršti troškimaiAtliekant eksperimentą laboratorijoje, 25 dalyvių grupėje, 13-ai buvo duota maža DCS dozė, o likusi gavo placebą. Preliminaraus tyrimo metu komanda neprašė dalyvių mesti rūkyti. Vietoj to, ji tyrė potraukį rūkymui dar savaitę po gydymo, klausdami jų, kaip labai norėjo rūkyti ir matuodami kiek prakaituoja susidūrę su cigarete, kurios negali užsidegti. Komanda nustatė, kad vartojusieji DCS vartojusieji mažiau prakaitavo nuo rūkymo užuominų, taip pat parodė mažesnį norą rūkyti. „Tarp šių dviejų grupių buvo tiek objektyvių, tiek subjektyvių skirtumų. Tai buvo daug žadantys rezultatai“, – teigia Santa Ana. Aišku, reikės atlikti daugiau tyrimų, siekiant išsiaiškinti, ar šis metodas iš tikrųjų padeda žmonėms mesti rūkyti. Bet kuriuo atveju, tikėtina, kad norint sumažinanti potraukį kitiems narkotikams, prireiks kitų strategijų, nes, pavyzdžiui, tyrimų metu su priklausomybę nuo kokaino turinčiais žmonėmis panaudojus DCS, sumažėjęs potraukis nebuvo jaučiamas . Propranololis – blokatorius, kurį Kindt naudojo, siekdama „destabilizuoti“ arachnofobiją turinčių žmonių įgytą reakciją, gali būti vaisingesnis pasirinkimas. Pernai atliktame tyrime, 50 priklausomų nuo kokaino žmonių žiūrėjo filmus, kuriuose buvo vartojami narkotikai. Pusė grupės gaudavo mažą dozę propanololio iškart po vaizdo įrašo peržiūros. Dieną vėliau, jie vėl buvo paprašyti žiūrėti filmus, bet jie pranešė, kad jų potraukio intensyvumas sumažėjo gerokai daugiau, nei kontrolinės grupės. Dalyviams taip pat užfiksuotas menkesnis fiziologinis atsakas į užuominas. Atlikus daugiau terapijos seansų, gali būti įmanoma sumažinti atkritimo pavojų. Viena iš priežasčių, kodėl su priklausomybės potraukiu susidoroti ypač sunku, yra tai, kad pati priklausomybė gali sukelti ilgalaikius smegenų chemijos pakitimus. Kai žmonės įninka į narkotikus, pavyzdžiui, kokainą ir bando atprasti nuo šios substancijos, jie patiria staigų gliutamato – neuronų veiklą skatinančio neuromediatoriaus – lygio kritimą smegenyse. Šis disbalansas sutrikdo ryšį tarp, sprendimų priėmime dalyvaujančios, prefrontalinės žievės ir smegenų branduolio – srities, atsakingos už malonumo ieškojimo bei atpildą ir mokymąsi. Tai paaiškina, kodėl žmonėms su priklausomybėmis taip sunkiai sekasi vystyti neuronų kelius, būtinus potraukio kontroliavimui, įpročių keitimui. Dėl to, kai kurios komandos griebiasi papildų, pavyzdžiui, N-acetilo cisteino (NAC), kuris, atrodo, padeda atstatyti gliutamato lygį. Iki šiol tyrimų metu naudojant NAC, pasireiškė teigiami pokyčiai žiurkių, priklausomų nuo kokaino ir heroino, elgsenoje. Be to, nedidelių tyrimų serija parodė, kad NAC taip pat sumažina ir kokainą tebevartojančių žmonių potraukį šiems narkotikams. Tuo tarpu asmenys, pripažinti turinčiais probleminę priklausomybę nuo kanapių ir gėrę NAC aštuonias savaites, daugiau nei dvigubai dažniau nenaudojo narkotikų (nustatyta šlapimo testais), palyginus su pacientais, vartojusiais placebą. Gydymas taip pat parodė teigiamus rezultatus su priklausomais nuo lošimų asmenimis ir su nuolat kramtančiais nagus Dar anksti ką nors spręsti. Pakanka mano nuviliančių tyrimo rezultatų, kad įsitikinčiau, jog šie potencialūs fobijų ir priklausomybių gydymo būdai nėra stebuklas. Daugumai žmonių nepageidaujamų įpročių keitimas ar reakcijos taip pat priklauso ir nuo pasiryžimo bei atkaklumo. O kadangi daugelis vaistų tyrimų, tokių kaip DCS, buvo nedidelio masto, svarbu patikrinti, ar panašius rezultatus gausime ir didesnių klinikinių tyrimų metu. Bet jeigu bent vienas iš šių galimų gydymo būdų baigsis sėkmingai, jis galėtų pakeisti daugelio gyvenimą. Dabar aš tikėsiu, kad geri dalykai ateina pas tuos, kurie palaukia. Nors „greitoji terapija“ mano fobijos neįveikė, dabar aš bandau ilgesnę jos versiją. Bus sunku, bet šiuo metu aš ketvirtame lygyje iš mano dešimties žingsnių programos ir džiaugiuosi, galėdama pasakyti, kad aš jau pasiekiau naujų aukštumų. Jessica Hamzelou |