Pašautus ar nudurtus žmones iš mirties spąstų trauks užšaldydami

Anabiozė – reiškinys, kada organizmo gyvybiniai procesai tiek grįžtamai sulėtėja, kad organizmas atrodo nebegyvas. Pasikeitus sąlygoms organizmo gyvybiniai procesai vėl ima spartėti ir organizmas grįžta į normalios gyvybės būseną.

Naujovišką būdą gydyti sužeistuosius, kurių kitu atveju nepavyktų išgelbėti, išbandys chirurgai Presbiterijos ligoninėje Pitsburge (Pensilvanija, JAV), praneša Newscientist.com.

„Mes sustabdysime gyvybę, bet mes nemėgstame to vadinti anabioze, nes tai skamba lyg mokslinė fantastika, – sakė chirurgas Samuelis Tichermanas. – Todėl mes tai vadiname skubiu užšaldymu ir atgaivinimu.“

Procedūros metu visas paciento kraujas bus pakeistas šaltu druskingu tirpalu, kuris staigiai atšaldys kūną ir sustabdys praktiškai visą ląstelių veiklą. „Jei pacientas mums pristatomas praėjus dviem valandoms po mirties, mes negalime jo atgaivinti. Bet jei mirus jo gyvybė sustabdoma, turime galimybę jį atgaivinti po to, kai išsprendžiame visas struktūrines problemas“, – sakė chirurgas Peteris Rhee iš Arizonos universiteto Tuksone.

Atšaldymo, arba dirbtinės hipotermijos, privalumai žinomi dešimtmečius. Esant normaliai kūno temperatūrai, ląstelėms reguliariai reikia deguonies, kad gamintų energiją. Kai širdis sustoja, kraujas nebepristato deguonies į ląsteles. Be deguonies smegenys gali išgyventi vos apie 5 minutes – vėliau žala nebeatstatoma.

Tačiau esant žemai kūno temperatūrai ląstelėms reikia mažiau deguonies, nes visos cheminės reakcijos sulėtėja. Tai paaiškina, kodėl žmonės, įkritę į užšalusio ežero eketę, kartais gali būti atgaivinti praėjus daugiau nei pusvalandžiui po to, kai jie nustoja kvėpuoti.

Prieš širdies ir smegenų operacijas medikai kartais sumažina kūno temperatūrą naudodami ledą ir nukreipdami kraują pro išorinę šaldymo sistemą. Tai jiems suteikia iki 45 minučių sustabdyti kraujavimui ir atlikti operaciją. Tiesa, toks „vėsinimo“ procesas atima daug laiko ir yra atliekamas tik viską suplanavus bei pasiruošus.

Kai į operacinę pristatomas pašautas ar nudurtas žmogus, šis būdas netinka. Dažnai tokio paciento širdis būna nustojusi plakti dėl didelio kiekio prarasto kraujo, o daktarai turi tik kelias minutes sustabdyti kraujavimą ir atnaujinti širdies darbą.

Atradus būdą atšaldyti kūną, kol jis pasiekia anabiozę – kai žmogus yra negyvas, bet dar nemiręs, – suteiktų medikams daugiau laiko kritiniu atveju.

Pirmą kartą anabiozė buvo sukelta 2002 metais – tam panaudotos kiaulės. Gyvūnai iš pradžių buvo smarkiai sužeisti, o jų kraujas pakeistas atšaldytu kaliu arba druskingu tirpalu, kad kūno temperatūra nukristų iki maždaug 10 laipsnių Celsijaus. Žaizdas išgydžius, tirpalas pamažu buvo pakeistas krauju, o kūnas atšildytas.

Dažniausiai jų širdys pradėdavo plakti pačios, nors kartais reikėdavo elektrošoko. Fizinių ar elgesio pokyčių neužfiksuota.

„Po to, kai mes atlikome šiuos eksperimentus, termino „miręs“ reikšmė pasikeitė, – sako P.Rhee. – Aš kiekvieną darbo dieną konstatuoju žmonių mirtį. Jie neturi gyvybės požymių – jokio širdies plakimo, smegenų aktyvumo. Aš pasirašau dokumentus, nors giliai širdyje žinau, kad jie iš tiesų nėra mirę. Galėčiau čia ir dabar sukelti anabiozę. Tačiau turiu juos užsegti lavonmaišyje. Nemalonu, kai žinai, kad yra kita išeitis.“

Tokį sprendimą numatoma pirmą kartą pritaikyti su žmonėmis. Praėjusią savaitę įvyko paskutinis medikų susitikimas, kuriame įvertintas jų pasiruošimas šiam bandymui. Dabar beliko sulaukti tinkamo paciento. Kai tik toks atsiras, visa medikų komanda bus skubiai iškviesta į darbą. Įprastai į šią ligoninę mirtinus sužeidimus patyręs žmogus pristatomas kartą per mėnesį. Jo išgyvenimo tikimybė paprastai nebūna didesnė nei 7 proc.

Naujasis būdas bus išbandytas su 10 pacientų, o rezultatai palyginti su analogiškais 10 atvejų, kada taikytas įprastinis gydymas. Jei tai nepasiteisins, medikai ketina techniką tobulinti.

„Mes visuomet manėme, kad prikelti mirusiųjų neįmanoma. Bet iš tiesų svarbu laiku „užmarinuoti“ ląsteles“, – teigia P.Rhee.