Galūnių protezų istorija - ką pasiekėme per pastaruosius 3000 metų?

Egipte rastas seniausias žinomas protezas – iš medžio ir odos maždaug prieš 3000 m. padirbtas kojos pirštas. Kaprio saloje Italijoje 1858 m. rastas apie 300-uosius iki Kristaus iš medžio ir vario pagamintas kojos protezas. Galūnių protezai (gr. pro(s)thesis – pridėjimas, prijungimas) dažniausiai buvo daromi iš medžio ar geležies, prie kūno tvirtinti odiniais dirželiais. Manoma, daug jų buvo pagaminta Romos kariams. Plinijus Vyresnysis mini Romos generolą, kuris mūšyje netekęs rankos vėliau į kovą grįžo su geležine. Geležiniai XVI–XVII a. riterių rankos protezai net buvo pritaikyti skydui laikyti. Manoma, kad juos darė kalviai, kurie kaldino ir riterių šarvus. Kurį laiką buvo populiarūs piratų simboliais tapę protezai – medinis pagalys vietoj kojos ir geležinis kablys vietoj rankos. XVI amžiuje didžiausio Vokietijoje Valstiečių karo vienas vadovų Gotzas von Berlichingenas (apie 1480–1562) buvo labiau žinomas kaip riteris Geležinė Ranka. Būdamas 24-erių mūšyje jis prarado dešinę ranką, bet ją pakeitusį geležinį protezą taip meistriškai valdė, kad J. W. Goethe skyrė jo žygiams vieną savo pjesių, o Antrojo pasaulinio karo metais naciai jo vardu pavadino vieną SS tankų diviziją, norėdami pabrėžti, kokia ji neįveikiama.

Pirmieji galūnių protezai buvo naudojami tik atramai, vėliau atsirado funkcionalių pakaitalų. Judinamus protezus XVI a. viduryje pradėjo gaminti kariuomenės chirurgas prancūzas Ambroise’as Paré (1510–1590). Kad išgelbėtų sunkiai sužeistų karių gyvybę, jis pradėjo naudoti amputacijos metodą, o vėliau sukūrė lankstų delno protezą ir kojos su reguliuojamu pritvirtinimu ir kelio fiksacija protezą.

Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinio karo (1861–1865 m.) veteranams kone masiškai buvo gaminami protezai. 1863 m. amerikietis Du Bois D. Parmelee (1830–1897) patobulino dirbtinių galūnių pritvirtinimo būdą. Protezą prie kojos bigės jis tvirtino vakuuminiu prisiurbimu. Italų ortopedas Giuliano Vanghetti (1861–1940) 1898 m. sukūrė raumenų ir sausgyslių judinamą dirbtinę galūnę.

Dar didesnė pažanga padaryta po Antrojo pasaulinio karo. 1946 m. Berklio universitete JAV buvo sukurta prisiurbimo mova protezams aukščiau kelio. 1950 m. pasirodė elektriniai ir pneumatiniai galūnių protezai, paskutiniame XX a. dešimtmetyje pirmą kartą protezams panaudotas mikroprocesorius.

Šiuolaikiniai protezai gali būti valdomi jutiklių, reaguojančių į žmogaus kūno judesius, raumenų siunčiamus signalus. Po kojos amputacijos su tokiu protezu žmogus gali atgauti net 90 proc. prarasto darbingumo, o su rankos protezu – iki 40 procentų. Jie ne tik funkcionalūs, bet ir atrodo kaip tikri organai. Dirbtinė oda atitinka žmogaus odos spalvą, natūralumo suteikia plaukų, strazdanų, kraujagyslių, pirštų atspaudų, net tatuiruočių imitacijos.

Nuo 1960 m. reguliariai vyksta fizinę negalią turinčių sportininkų olimpinės žaidynės – parolimpiada. 2012-ųjų Londono olimpiadoje pirmą kartą olimpiadų istorijoje įprastose, ne parolimpinėse, žaidynėse startuos dirbtines anglies pluošto kojas turintis bėgikas iš Pietų Afrikos Respublikos Oscaras Pistoriusas, kuriam pirmajam pavyko įvykdyti sveikiems sportininkams keliamus pasaulio čempionato kvalifikacinius reikalavimus.

Lietuvoje galūnių protezų kainą šimtu procentų kompensuoja Valstybinė ligonių kasa, todėl protezai dažniausiai gaminami pagal individualų paciento užsakymą. Pirmiausia technikas išsiaiškina paciento svorį, ūgį, gyvenimo sąlygas, judėjimo poreikius, įgytos negalios pobūdį ir pagal tai taikomas protezas. Visą kompensacijos laikotarpį ortopedinės įmonės, gaminusios protezą, įsipareigoja protezą pakoreguoti pagal pakitusius poreikius.