Pagal miego įpročius galima nustatyti mirties valandą

Dabar chronobiologai žengė dar vieną žingsnį. Jam pasitarnavo Masačusetso medicinos centro neurologų komandos, vadovaujamos Andrew Limo, atlikto tyrimo rezultatai. Jame dalyvavo 1200 garbaus amžiaus savanorių. Iš pradžių medikai nustatė, kurie iš jų pelėdos, o kurie – vyturiai. Vėliau mokslininkai tyrė jų DNR ir konkrečiai įvardijo, kurie savanoriai keliasi anksti, o kurie – vėlai. Galiausiai mokslininkai pabandė šią informaciją pasitelkti nustatydami tikslią kiekvieno savanorio mirties valandą (valandą, o ne konkrečią datą).

Paaiškėjo, jog miego įpročius lemia DNR geno PER1 atkarpos. Pas vienus žmones tai kombinacija, sudaryta iš dviejų vienodų azoto bazių, pas kitus – iš skirtingų (kalbama apie adeniną ir guaniną). Iš viso galima išskirti tris žmonių tipus: turinčius adenino ir adenino kombinaciją (AA), turinčius guanino ir guanino kombinaciją (GG) ir turinčius adenino ir guanino kombinaciją (AG).

Mokslininkai teigia, jog AA genotipo žmonės – vadinamieji vyturiai. Nustatyta, kad jie prabunda valanda anksčiau nei GG genotipą turintieji. Maišyto tipo žmonės (AG) prabunda maždaug pusvalandžiu vėliau nei vyturiai.

Kaip teigia A. Limas, vyturių (AA tipo) yra apie 36 proc., o pelėdų – 16 proc. Daugiausiai mišraus tipo – net 48 proc.

O dabar įdomioji statistika: nustatyta, kad vyturiai ir mišraus tipo žmonės dažniausiai miršta apie 11 valandą dienos, o pelėdos – apie šeštą vakaro.

Mokslininkai aiškina, kad biologinis mūsų organizmo laikrodis ne tik apibrėžia, kada tinkamiausias metas miegoti ir veikti – jis nurodo ir kritinius laikotarpius. Pavyzdžiui, laiką, kada didžiausia infarkto ar insulto rizika.

Šiandien genetikos specialistai gali gana tiksliai nustatyti, kuriam genotipui priklauso konkretus žmogus. Tai reiškia, jog gali nustatyti ir jo mirties valandą.

„Būtent valandą, o ne dieną, ne datą“, – tvirtina A. Limas.