Gresia nauja „juodoji mirtis“: tai gali būti visai ne Ebola

Apie tai rašo „The Guardian“.

„Juodoji mirtis“ XIV a. į Europą atplaukė laivais iš Rytų ir pražudė pusę žemyno gyventojų, apie 75–200 mln. žmonių visame pasaulyje

1918 m. ispaniškasis gripas, kurį po visą pasaulį išplatino kariai, grįžtantys iš Europos mūšių laukų mėsmalės, pražudė 50–100 mln. žmonių – daug daugiau, nei žuvo Pirmajame pasauliniame kare ar apskritai bet kokiame kare.

Žmonija jau tūkstančius metų kovoja su mirtinomis epidemijomis. Mes dedame Heraklio pastangas, kad jas įveiktume. Išradome peniciliną ir kitus antibiotikus prieš „juodąją mirtį“ sėjusias bakterijas, išradome skiepus nuo virusų. Tačiau panašu, kad dalyvaujame ginklavimosi varžybose – nors ligas išgydyti sugebame geriau nei bet kada anksčiau, dabartinis Ebolos protrūkis ir pirmoji šios ligos diagnozė už Afrikos ribų primena mums, kad augant mūsų miestams, o tarptautinėms kelionėms tampant prieinamoms vis daugiau gyventojų, didėja ir pandemijų rizika.

Vargu ar Ebolos protrūkis taps antra „juodosios mirties“ epidemija

Nors tikimybė mirti nuo Ebolos viruso juo užsikrėtus, yra didelė, pandemija, tai yra, nekontroliuojamai visame pasaulyje plintančia epidemija, ji gali tapti tik teoriškai, o realybėje, anot ekspertų, toks scenarijus mažai tikėtinas.

Epidemiologijos profesorius iš Londono Imperinio koledžo Christophe‘as Fraseris išskyrė keturis veiksnius, nulemiančius epidemijos mastus: kaip liga perduodama, ar įmanoma sukurti nuo jos vakciną ir ar ji pasiduoda kitam gydymui, kaip ilgai, iki pasirodant pirmiesiems simptomams, pacientas gali užkrėsti kitus ir tai, ar pati liga yra sunki – kiek procentų ja užsikrėtusių žmonių miršta.

„Kuo virusas pavojingesnis pagal visus šiuos parametrus, tuo blogesnis epidemijos scenarijus gresia. Užsikrėtus Ebola, ligos eiga yra sunki, bet tikimybė ja užsikrėsti yra pakankamai nedidelė.“ Ironiška, tačiau tokia liga yra „saugesnė“, nei liga, nuo kurios miršta mažiau ja užsikrėtusiųjų, bet kuri labai greit plinta, tad galiausiai gali pražudyti daug daugiau žmonių.

Tikimybė, kad Ebola taps naująja „juodąja mirtimi“, labai menka. Tačiau tai nereiškia, kad toks likimas neištiks kitos ligos. Net ir galėdami naudotis visais įmanomais šiuolaikinės medicinos privalumais, negalime apsidrausti nuo pandemijų – kitaip, nei dažnai manoma, jos nėra praeities reliktas. Viena iš paskutinių žiauriausių pandemijų – ŽIV/AIDS. Vadinamasis paukščių gripas (H5N1) dar labiau išplito, tačiau buvo ne toks mirtinas.

St. Jude vaikų ligų ligoninės virologijos skyriaus vedėjas Robertas G Websteris teigia, kad egzistuoja nemažai baisiausią košmarą primenančių scenarijų. „Tik įsivaizduokite, jeigu Ebola Vakarų Afrikoje plistų oru. Jeigu gripas būtų mirtina liga. Jeigu paukščių gripas žmonėms būtų mirtinas – toks pat mirtinas kaip vištoms. Moksliniai tyrimai jau nustatė, kad tereikia trijų mutacijų, ir virusas virs mirtį nešančia liga. Ir visa tai nėra laužta iš piršto“.

Ch. Fraseris teigia, kad pandemijas prognozuoti itin sudėtinga, jos prasideda netikėtai: patogenas iš kitų rūšių atkeliauja į žmogaus organizmą. „Pirminis pokytis – užkrato pernešimas: patogenas pradeda mutacijos procesus. Esame susidūrę su keisčiausių virusų, užgimusių po žmonių ir gyvūnų kontakto, protrūkiais. Vienas iš milijono gali sukelti tikrą pandemiją“, – teigia Ch. Fraseris.

Tą akimirką, kai virusas išmoksta daugintis naujoje aplinkoje, prasideda svarbiausi jo genetiniai pokyčiai, mutacijos – vėliau evoliucijos procesas sulėtėja, pažymi mokslininkas. Tikrasis pavojus – naujas virusas arba kelių virusų hibridas (pavyzdžiui, ŽIV yra net keturių virusų derinys), o ne vieno konkretaus viruso, jau žinomo žmonijai, evoliucija (puikiausia pavyzdys – ta pati Ebola).

Izraelio Beno Guriono universiteto visuomenės sveikatos departamento infekcinių ligų skyriaus vedėjas Ranas Baliceris mano, kad pats realiausias kandidatas naujausiai pandemijai – gripo atmaina. „Jis niekada nedingsta iš horizonto, tai baisiausias įmanomas scenarijus. Yra tikimybė, kad pandemiją patirs būtent mūsų karta. Jau buvo trys didžiulės pandemijos. Prieš trejus metus susidūrėme su gana švelnia jos forma, o tai tikrai nėra garantas, kad nieko panašaus nepatirsime artimiausiu laiku“, – perspėja R. Baliceris.

Gripo pavojai

Amerikiečiai šioje srityje turi rimtų bėdų. 2014 metais parengtoje Nacionalinio saugumo departamento ataskaitoje jie patys pripažino, kad minėtajam departamentui „nepavyko deramai įvertinti poreikių, todėl nebuvo nupirktas reikiamas reikalingų priemonių kiekis kovai su pandemija, tinkamai nepasirūpina su pandemija kovojančio personalo apsaugine įranga ir jos atsargomis bei antivirusiniais medikamentais“.

Tyrimo autoriai išsiaiškino, kad net 84 proc. minėtojo departamento turimų rankų dezinfekavimo priemonių galiojimo laikas yra pasibaigęs. 81 proc. departamento turimų antivirusinių vaistų galiojimo laikas baigsis 2015 metų pabaigoje. Norėdamas išspręsti šią problemą, departamentas „siekia prailginti“ gripui gydyti skirtų vaistų „Tamiflu“ laikymo terminą – su tokiu prašymu kreipėsi į Maisto ir vaistų kontrolės administracijos pareigūnus.

Ch. Fraserio teigimu, dabartinis Ebolos protrūkis aiškiai parodė, kad šiuolaikinės ligų protrūkių fiksavimo sistemos nėra pakankamai efektyvios. Dar svarbiau tai, kad, esant reikalui, veiksmų imamasi nepakankamai greitai, trūksta kokybiško koordinavimo. „Mes žinome, kad tai įmanoma – viena iš svarbiausių pastarųjų dešimtmečių pergalių buvo ūminio kvėpavimo takų sindromo (SARS) pažabojimas. Tačiau Ebolos atveju mes suklydome“, – tvirtina Ch. Fraseris.