Smegenų tyrimas parodė, jog neįmanoma visiškai užmiršti kažkada girdėtos užsienio kalbos

„Proceedings of the National Academy of Sciences“ pirmadienį išspausdintame straipsnyje pirmą kartą skelbiami smegenų skenavimo atvaizdai, rodantys, kaip mes apdorojame prarastą kalbą net ir praėjus daugeliui metų po to, kai girdėjome ją paskutinį kartą.

„Pribloškia tai, kad šie pėdsakai yra ten, net jei jiems jų daugiau nebereikia“, – sakė viena tyrimo autorių Denise Klein iš Monrealio neurologijos instituto ir ligoninės prie McGillo universiteto.

„Smegenys reaguoja į tą informaciją“, – sakė ji.

Kanadiečių mokslininkų tyrime dalyvavo 48 mergaitės nuo devynerių iki 17 metų amžiaus.

Kai kurios jų gimė ir augo vienoje prancūzų šeimoje ir kalbėjo tik prancūziškai. Kai kurios tyrimo dalyvės gimė Kinijoje, buvo įvaikintos prancūzų šeimų ir išmoko kalbėti tik prancūziškai. Dar kitos dalyvės puikiai kalbėjo ir kiniškai, ir prancūziškai.

Mergaitės iš visų trijų grupių klausėsi kinų kalbos garsų ir tuo metu joms buvo atliekamas magnetinio rezonanso tyrimas.

Jos girdėjo tokius garsus kaip „ma-ma“, ištariamus kiek besiskiriančiomis intonacijomis. Tiems, kas nekalba mandarinų kalba, tai būtų tiesiog garsai. Tačiau tie, kas bent kiek žino šią kalbą, supranta, kad priklausomai nuo tono „ma“ reiškia motiną, kanapes, arklį ar barimą.

Tyrime dalyvavę vaikai girdėjo tris skiemenis, jų buvo prašoma paspausti mygtuką taip parodant, ar paskutiniai skiemenys skamba taip pat, ar skirtingai.

„Lingvistinis relevantiškumas“

Visos dalyvės labai tiksliai reagavo į apklausą, bet tik kai kurių smegenyse buvo matomas aktyvumas, parodantis atpažinimą – „lingvistinį relevantiškumą“.

Dvikalbių ir įvaikintų vaikų iš Kinijos, jau pamiršusių kinų kalbą, smegenyse matėsi aktyvumas dešiniajame ir kairiajame pusrutuliuose, o prancūzų vaikų smegenyse aktyvumas buvo pastebėtas tik dešiniajame pusrutulyje.

Tai reiškia, kad tie, kurie kūdikystėje girdėjo kinų kalbą, sugebėjo kažkaip suprasti, kad jų girdimi garsai yra „kalba arba prasmingai susiję“, net jei jų ir nebesuprato, paaiškino D.Klein.

Dvikalbių ir kitų iš Kinijos įvaikintų vaikų, kurie buvo įvaikinti vidutiniškai 12,8 mėnesių amžiaus, smegenyse aktyvumo centras buvo kairiojo smilkinio žievė.

„Šie regionai būdavo nuolat pasitelkiami per ankstesnius tyrimus dėl tonų apdorojimo ir, kaip manoma, yra svarbūs tonų apdorojimui toninėmis kalbomis kalbančių žmonių (atveju)“, – sakoma straipsnyje.

Tad net jeigu jie neturėjo ar beveik neturėjo kalbinių sugebėjimų tuo metu, kai buvo įvaikinti, jų smegenys kažkokiu būdu ir po vidutiniškai 12 metų apdorojo tuos garsus kaip prasmingus.

Bet kodėl? Tyrimas į šį klausimą neatsakė, bet jis intriguoja mokslininkus, kurie norėtų išsiaiškinti, ar yra kokia nors priežastis smegenims išlaikyti tokio pobūdžio atpažinimo sugebėjimus.

D.Klein sakė, jog skenavimas parodė, kad ankstyvame amžiuje susidariusių šablonų nauja informacija neištrina.

„Kaip ir visa gyvenime, mes turime pašalinti tai, kas nesvarbu, ir susitelkti į tai, kas svarbu“, – sakė ji.

Ankstesni tyrimai parodė, kad kūdikiai iš pradžių reaguoja į visas kalbas, girdimas jų aplinkoje, bet bėgant mėnesiams jie nustoja reaguoti į užsienio kalbas ir atsigręžia daugiausia tada, kai išgirsta tėvų kalbą.

Naujausiu tyrimu nueita toliau – pademonstruota, kuri konkreti smegenų sritis su tuo susijusi, ir suteiktos prielaidos manyti, kad kalbinė informacija, gauta pirmaisiais vystymosi metais, turi „specialų statusą“.

Būsimais tyrimais bus aiškinamasi, ar žmonės, turintys iš kūdikystės užsilikusią kalbinę patirtį, lengviau ir greičiau išmoksta kalbą palyginti su tais, kurie niekada tos kalbos nėra girdėję.