Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Keistas miego sutrikimas: prabundi, o pajudėti negali

2014-12-10

(3)

(25)

(330)

Rūšis:	Standartinė publikacija
Aut. teisės:	delfi.lt

Įsivaizduokite, kad ką tik sapnavote, mėginate prabusti ir pakilti iš lovos, bet pastebite, kad visiškai negalite pajudėti. Be to, kartais patiriate spalvingų haliucinacijų antplūdį. Gulite lovoje sustingęs, visiškai negalėdamas kalbėti, apsuptas keistų vizijų ir neaiškių figūrų. Pradedate svarstyti, ar vis dar sapnuojate, ar tai, ką patiriate, yra iškreipta ir miglota tikrovės versija.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

23 metų Bre yra narkoleptikė, taip pat kenčianti nuo miego paralyžiaus. Miego sutrikimai Bre kankina nuo 12 metų, tačiau savo diagnozę ji sužinojo tik tuomet, kai visai neseniai kreipėsi į vieną miego sutrikimų kliniką, rašo theplaidzebra.com.

„Įsivaizduoju, kad mano potyriai labai primena amiotrofinę lateralinę sklerozę (ALS) arba įkalinimo kūne sindromą. Tai tarsi tarpinė būsena tarp sapnavimo ir sąmonės. Esi įstrigęs savo paties kūne, bet klausa paprastai būna gera ir tu visiškai suvoki, kas vyksta aplinkui. O aš tokioje tamsioje būsenoje būnu didžiąją dalį laiko“, - sakė Bre.

Manoma, kad miego paralyžius bent kartą gyvenime ištinka 7,6 proc. suaugusių žmonių ir gali pasireikšti arba užmiegant, arba bundant. Sapnuojant į smegenis išskiria gama aminosviesto rūgštis ir glicinas, apsaugantys žmogų nuo reakcijos į sapnus tikrame gyvenime. Miego paralyžius ištinka tuomet, kai šios cheminės medžiagos miego ciklo metu išsiskiria pernelyg greitai ar pernelyg vėlai.

Nors daugelis žmonių tai patiria tik kartą gyvenime, kai kuriems asmenims tokia būklė kartojasi dažniau.

Bre narkolepsiją sukelia hipokretino – smegenų cheminės medžiagos, atsakingos už būdravimo stimuliavimą - stoka.

Stanfordo psichiatrijos ir elgsenos mokslų profesorius Maurice`as Ohayonas yra susidūręs su įvairiais atvejais, kai miego paralyžių patiriantys pacientai kenčia ir nuo kitų negalavimų, pavyzdžiui, nerimo, migrenos ir narkolepsijos. Nors tokios sąsajos egzistuoja, būna daug miego paralyžiaus atvejų ir be šių sutrikimų.

Nors miego paralyžius gali turėti genetines priežastis, šią būklę gali skatinti ir tam tikri gyvenimo būdo veiksniai.

„Miego paralyžius gali būti žeminanti nesugebėjimo kontroliuoti savo kūno patirtis, bet didžiąją laiko dalį tai kelia siaubingą baimę. Mėgini šaukti, kad išsilaisvintum iš savo kūno, bet kuo garsiau šauki, tuo labiau įstringi savyje. Tai tarsi judėjimas spirale žemyn“, - sako Bre.

Per vieną šiurpiausių miego paralyžiaus epizodų Bre patyrė košmarą, kurio metu ją žagino du vyrai „kaulėtą paukščio koją primenančiais pirštais“.

„Atvirai, tai buvo pats tikroviškiausias mano regėtas sapnas. Jaučiausi taip, tarsi mane prievartautų mano pačios mintys“, - teigė ji.

Nepaisant to, kad neurologas Kinnier Wilsonas „miego paralyžiaus“ terminą sugalvojo dar 1928 metais, šis sutrikimas buvo pripažintas palyginus neseniai. Istorijoje galima aptikti nemažai miego paralyžiaus pavyzdžių, kurie mūsų laikus pasiekė pirmiausia per senovės folklorą. Senovės pasakose jis buvo siejamas su mitinėmis būtybėmis „maromis“ ir kitomis įsivaizduojamomis grėsmėmis, klaikiomis antgamtinėmis jėgomis.

Senose skandinavų pasakose miego paralyžių sukeldavo Mara - grėsminga piktoji dvasia, kuri atsisėda ant miegančio žmogaus krūtinės, keldama vizijas ir košmarus. Šie košmarai išsekindavo ir išmušdavo auką iš vėžių.

Fidžyje sklando kita mitinė legenda, susijusi su šiuo paslaptingu miego reiškiniu. Manyta, kad miego paralyžius rodo, jog žmogus buvo prarytas, suvalgytas ir užvaldytas demono įtakos. Panaši istorija sutinkama ir Afrikoje. Ji vadinama „Ogun Oru“ – naktį vykstančia kova su neregimomis jėgomis.

Alternatyvios teorijos ir folklorinės istorijos šia tema gyvuoja iki šių laikų. Dažniausiai jose figūruoja demonai, piktosios dvasios ir kitos antgamtinės grėsmės.

„Norėčiau laikyti save realiste. Žinodama visus mokslinius faktus, kurie paaiškina, kas vyksta, abejoju, ar šios pasakos dar turi kokią nors reikšmę šiais laikais. Tačiau jei mane tai būtų ištikę prieš 200 metų, veikiausiai taip pat manyčiau, kad esu užvaldyta“, - pažymėjo Bre.

Kai kurie iš mūsų šį paslaptingą sustingimo jausmą patiria tik kartą gyvenime, o kiti gali niekuomet jo nepatirti. Tačiau tokius žmones kaip Bre tokie momentai lanko reguliariai. Jiems minėta sustingusio netikrumo būsena yra paslaptinga, mistiška egzistencijos dalis, kartais kelianti daugiau klausimų, negu yra atsakymų.