Kodėl kūdikiai viską kiša į burną?

Kiekvienam tėvui tenka patirti, kaip jų kūdikis, žaidžiantis ant grindų, pačiumpa artimiausią daiktą. Tai gali būti bet kas, pradedant laikraščiu ir baigiant ką tik numestu guminiu šuns žaislu. Šiek tiek pamojavus ir patikrinus daikto struktūrinį vientisumą, jis keliauja tiesiai į burną.

Tėvų siaubui, kūdikis gali nekreipti dėmesio į to daikto švarą, tekstūrą, kvapą ir net skonį.

Kai kurie pastabūs stebėtojai gali padaryti išvadą, kad toks elgesys yra instinktyvus. Tačiau kodėl kūdikis yra biologiškai užprogramuotas kišti į burną viską, kas patenka jam po ranka?

Paprasčiausias ir dažniausias paaiškinimas būtų tas, kad kūdikiui trūksta smulkiosios motorikos įgūdžių, kurie leistų tyrinėti aplinką pirštais. Be rankų, jie pasitelkia kitą mikliausią jutimo organą – liežuvį.

Tačiau moksliniai tyrinėjimai tokios versijos neparemia.

Daug daiktų, kuriuos kūdikis bando kišti į burną, būna potencialiai pavojingi. Pradedant naminių gyvūnų išmatomis ir baigiant įprastais kambariniais augalais, šie objektai gali turėti žalingų bakterijų, virusų ar toksinų.

Žinoma, kūdikiai sąmoningai nesupranta, kas yra pavojinga, bet milijonų žmonijos kartų evoliucija leidžia tai pajusti. Kūno ekskrementų dvokas ar kartus nuodingų medžiagų skonis paprastai mus atstumia.

Kita akivaizdi hipotezė būtų ta, kad kūdikių skonio receptoriai dar nebūna pakankamai išsivystę. Tačiau tai yra netiesa: skonio juslė visiškai susiformuoja per kelias savaites po gimimo. Kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad kūdikiai skonį junta kur kas jautriau negu suaugusieji. Neatrodo, kad skonis būtų tas veiksnys, kuris skatintų kūdikius kišti daiktus į burną.

Iš tikrųjų instinktyvų daiktų ragavimą geriau paaiškina „higienos hipotezė“. Pirmą kartą pasiūlyta 1989 metais, higienos hipotezė teigia, kad pasikartojantis kontaktas su infekuotomis medžiagomis leidžia vystytis imuninei sistemai, kuri vėliau saugo vaiką nuo įvairių autoimuninių ligų, pavyzdžiui, astmos ar Krono ligos.

Taigi, kodėl higienos hipotezė skamba įtikimiau negu paaiškinimas, kad burna naudojama vietoj tyrinėjimų įrankio?

Pirma, kūdikiai turi itin gerai „įkrautą“ imuninę sistemą. Jų organizme būna daugiau baltųjų kraujo ląstelių – leukocitų ir limfocitų (B ląstelių ir NK ląstelių, natūraliųjų žudikių). Kol kūdikiai neturi jokios imuninės atminties, jie gali geriau reaguoti į naujas infekcijas.

Kūdikiams kontaktai su kuo didesniu kiekiu naujų daiktų reiškia pasirengimą būsimiems išbandymams. Suteikdami progą imuninei sistemai nuskaityti visas šias naujas medžiagas, jie apsisaugo nuo ligų ateityje.

Tačiau kodėl burna?

Nors tai gali būti netikėta, bet imuninė sistema daugiausia vystosi žarnyne. Dauguma pavojingų medžiagų patenka į skrandį, kur rūgštys jas nukenksmina. Skrandžio rūgštims iš dalies jas apvirškinus, mūsų imuninės ląstelės pasičiumpa šias biologines daleles ir jas įsimena: tam atvejui, jei ateityje kažkas panašaus bandytų mus atakuoti.

Taigi kūdikiai bet ką ir viską bando kišti į burną tam, kad maksimaliai suaktyvintų imuninės sistemos vystymąsi. Tai suteikia daugiau šansų išlikti sveikiems ateityje.

Žinoma, aplinkui yra tokių medžiagų kaip pesticidai ar vaistai, kurių kūdikiai neturėtų kramtyti. Tačiau šių medžiagų nebuvo milijonus metų, per kuriuos kūdikiams vystėsi instinktas viską kišti į burną. Akmens amžiaus kūdikiai veikiausiai ragaudavo daiktus, kuriuos naudodavo jų broliai ar seserys, taip gaudami apsaugą nuo labiausiai paplitusių patogenų tame rajone. Iš tikrųjų neseniai vienas tyrimas parodė, kad tie vaikai, kurių tėvai „dezinfekuodavo“ čiulptukus juos nulaižydami, o ne virindami, kur kas rečiau sirgdavo astma ir egzema.

Šie įrodymai paremia jau priimtą teoriją, kad itin švariai auginami kūdikiai vėliau gyvenime dažniau serga. Geriausiai žinomas pavyzdys, kad švarioje aplinkoje augusiems kūdikiams dažniau išsivysto astma.

Taigi, kai kitą kartą pamatysite kūdikį kišant kažką į burną, leiskite jam tai pakramtyti, jei daiktas nėra pavojingas. Tai tiesiog duos naudos vėliau.