Sudarytas sąrašas, kokios žuvies geriau nepirkti

Pasak Lietuvos gamtos fondo, jeigu neatsakingai vartosime populiariausią žuvį, kai kurių rūšių ant mūsų stalo gali ir nebelikti.

Žuvys, kurių reikėtų nevalgyti

Lietuvos gamtos fondo sudarytame Atsakingo žuvies ir jūrų gėrybių vartojimo vadovo sąraše yra šios rūšys, kurių reikėtų nepirkti: Atlantinės lašišos (sugautos laisvėje), kuprės ir ketos (sugautos Ramiajame vandenyne), Baltijos menkės (sugautos Atlanto vandenyne), ledjūrio menkės/amerikinio polako (sugauto traukiamaisiais tinklais Farerų salų ir Islandijos vandenyse), skumbrės (sugautos Viduržemio jūroje), tuno (visos rūšys, nesertifikuotos MSC), oto (sugauto traukiamaisiais tinklais), auksaspalvio sparo, marlinų ir durklažuvių, jūros velnio, ungurio, pangasijų, tilapijos, vilkešerio, tropinių krevečių, jūros lydekos (daugelio rūšių), jūrinės plekšnės (sugautos Šiaurės jūroje), upinės plekšnės (sugautos Skagerako, Kategato sąsiauriuose), ryklių, jūros ešerių (sugautų Šiaurės Atlante, Grenlandijos ir Islandijos vandenynuose), europinės sardinės (sugautos Viduržemio jūroje), paprastųjų šiaurinių krevečių (sugautų likusiame Šiaurės Atlante), austrių (sugautų naudojant spec. įrangą).

„Šių žuvų rūšių rekomenduojama visai nepirkti, nes jų pagaunama kur kas daugiau nei leidžiama. Be to, jų žvejyba kelia didelę grėsmę aplinkai. Nepirkdami jų padėsite išsaugoti šias žuvų rūšis“, - rašoma sąraše.

Pagalvoti turėtume prieš perkant šias žuvis: erškėtus (užaugintus ūkiuose), atlantinę lašišą (iš ūkių), jūrinę plekšnę, Baltijos menkę (sugautą šiaurės vakarų Baltijoje), ledjūrio menkę/amerikinį polaką (sugautą Atlanto vandenyne), Aliaskinę rudagalvę menkę (sugautą Ramiajame vandenyne), skumbrę (sugautą šiaurės Atlante), dryžąjį tuną (sugautą Indijos vandenyne ar Ramiojo vandenyno rytuose), otą (sugautą Baltijos ir Šiaurės jūrose, vakarų Europos vandenyse), kuprę ir ketą (sugautą Kanadoje), upinę plekšnę (sugautą Baltijos jūroje), jūros lydeką (sugautą Atlanto vandenyne ir pietryčių Atlante), jūros ešerį (sugautą šiaurės rytų Atlante), vilkešerį (sugautą šiaurės rytų Atlante ir Viduržemio jūroje), europinę sardinę (sugautą šiaurės rytų Atlante ir centriniame Atlante), paprastųjų šiaurinių krevečių (sugautų Barenco ir Norvegijos jūrose).

„Nors intensyvi žvejyba šioms žuvų rūšims kol kas dar nekelia grėsmės išnykti, tačiau rekomenduojama mažinti jų pirkimą ir vartojimą, nes vis dar neturime pakankamai duomenų apie šių žuvų rūšių paplitimą (jų gali būti daug mažiau nei manoma) arba jų žvejybos būdai kenkia aplinkai“, - rašoma leidinyje.

Valgyti į sveikatą galime: karpius, erškėtus (užaugintis uždarose sistemose), pangasijas (tik sertifikuotas ASC), tilapijas (užaugintas uždarose sistemose), atlantinę lašišą (tik sertifikuotą MSC), kuprę ir ketą (sugautą Aliaskoje), Baltijos menkę (sertifikuotą MSC, sugautą centrinėje ir šiaurės Baltijos jūroje, Barenco ir Norvegijos jūrose), ledjūrio menkę/amerikinį polaką (sugautą ties Islandijos krantais), Aliaskinę rudagalvę menkę (MSC ir sugautos Ramiajame vandenyne), silkes ir strimeles, bretlingį/šprotą, tuną (tik sertifikuotą MSC), otą (užaugintą ūkiuose), jūrines plekšnes (sugautas Šiaurės jūroje), midijas, austres (rinktas rankomis).

„Net ir intensyvi žvejyba šioms žuvų rūšims nekelia grėsmės išnykti. Ramia sąžine galite pirkti ir valgyti šias žuvis“, - skelbia leidinys.

Lietuvių sąmoningumo lygis žemas

Sąrašą sudaręs Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus teigė, kad žmonėms trūksta sąmoningumo renkantis žuvį.

„Raudoname sąraše yra pateikiamos žuvys, kurias galima rasti Lietuvos prekyvietėse ir kurias norint išsaugoti neatidėliotinai būtina imtis priemonių. Remiantis FAO duomenimis, nesikeičiant pasaulinei situacijai daugumos šiuo metu raudonajame sąraše atsidūrusių žuvų turėtų nebelikti po 20 – 35 metų ar net greičiau“, - sakė R. Staponkus.

Anot jo, žuvų pasaulinių mastu sugaunama daugiau nei leidžiama: „Laivuose nesant jokių stebėtojų ar stebėjimo įrangos yra gana lengva deklaruoti mažesnį laimikį nei realiai sugautas. Tokius atvejus nustatyti gana sunku, tai įmanoma padaryti tik iškraunant laimikį, tačiau laimikis gali būti iškraunamas bet kuriame uoste, bet kokiu metu ir pan. Taip pat dažnai yra neatsižvelgiama į mokslinių organizacijų rekomendacijas, o kvotos nustatomos dažnai politinių derybų metu. Net Europos Sąjungos mastu griežtai pradėta laikytis mokslinių rekomendacijų dėl kvotų ir galimų laimikių vos prieš keletą metų.“

Taip pat kai kurie žvejybos būdai kenkia aplinkai. Labiausiai kenkiantys žvejybos būdai turi vieną bendrą bruožą - jie dažniausiai naikina jūrų ir vandenynų dugno bendrijas. Neatsižvelgiant į tai, kad yra sunaikinama dugno gyvūnija, netiesiogiai yra kenkiama ir pačioms žuvims, sunaikinant jaunų žuvų maitinimosi teritorijos ar žuvų nerštavietes.

„Deja, sąmoningumo lygis renkantis ne tik žuvį, bet ir kitus gaminius ar prekes tarp lietuvių žemas. Žinoma, tai galima sieti su pragyvenimo lygiu, todėl pagrindinis pasirinkimą lemiantis veiksnys yra būtent kaina. Vis dėlto, mano nuomone, viena iš priežasčių - nuolat intensyvėjantis gyvenimo tempas, kuomet esame per daug užimti, kad galvotume, kokį poveikį ir kur turės mūsų vienoks ar kitoks pasirinkimas. Deja, tokie mūsų veiksmai dažnai grįžta bumerangu, o konkrečiai žuvies atveju, galime stebėti pastovų žuvies kainos augimą ir šviežios žuvies trūkumą“, - teigė R. Staponkus.

Vartotojai nėra vieninteliai kaltininkai

Gamtos tyrimų centro Gėlųjų vandenų ekologijos sektoriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Tomas Virbickas teigė, kad didesnę atsakomybę turėtų prisiimti ne vartotojai.

„Negalima atsakyti vienareikšmiškai. Yra ne tik vartotojai, bet ir institucijos bei organizacijos, kurios yra atsakingos už šių išteklių eksploatavimo valdymą. Mano nuomone, tai, kad vartotojai turėtų prisiimti didesnę atsakomybę yra truputi nekorektiškas teiginys. Už tai nėra atsakingi vien vartotojai, žinoma, vartotojai prisideda pirkdami šias žuvis, bet jie nėra kalti“, - sakė mokslininkas.

„Taip, šios žuvys iš tiesų gali išnykti, nes pergaudymai, ypač kai kurių rūšių, yra labai žymūs ir veikia populiaciją. Jeigu populiacija yra pergaudoma, jai atsistatyti yra labai sudėtinga. Kai kurios rūšys yra taip arti išnykimo ribos. Kalba eina apie dešimtmetį, po kurio jos gali išnykti“, - kalbėjo K. Skrupskelis.

Jo teigimu pergaudymai atsiranda dėl ekonominių procesų. Iš gamtos pagauta žuvis yra brangesnė, žuvienė vertingesnė ir geriau vertinama. Tačiau vartotojai turėtų būti sąmoningesni.

„Turėtume formuoti savo įpročius kitaip, norėdami būti draugiški gamtai ir rodyti savo aplinką tausojantį požiūrį. Reikėtų rinktis tas žuvų rūšis, kurios yra mažiau saugomos arba jų populiacijos yra gausios“, - sakė K. Skrupskelis.

Kaip išsirinkti tinkamą žuvį?

Lietuvos gamtos fondas taip pat pateikia kelis patarimus, kaip išsirinkti tinkamą žuvies rūšį ir prisidėti prie jų populiacijos išsaugojimo:

Aplinkosauginis ženklinimas padės Jums išsirinkti tokią žuvį, kuri sugauta ar išauginta kuo mažiau kenkiant aplinkai ir ištekliams. Šiuo metu pasaulyje labiausiai paplitusi žuvų ir jūros gėrybių ženklinimo sistema – MSC (angl. Marine Stewardship Council). MSC ženklas nurodo, kaip ir kokioje vietovėje žuvis buvo sugauta bei užtikrina, kad gaudant šią žuvį gamtai padaryta minimali žala. Vis daugiau Lietuvoje veikiančių žuvies perdirbimo įmonių ženklina savo gaminius MSC ženklu, tačiau visa ši produkcija yra eksportuojama į šalis, kur, kitaip nei Lietuvoje, vartotojai šį ženklą pažįsta ir vertina. Žuvininkystės ūkiuose auginamai žuviai, ypatingai užaugintai Pietryčių Azijoje, taikoma analogiška – ASC (angl. Aquaculture Stewardship Council) ženklinimo sistema, kuri užtikrina, kad žuvies auginimas nekenkia vietinėms ekosistemoms.