Neįtikėtina: keisčiausi senovės lietuvių valgymo įpročiai

Lietuvių mitybos tradicijas komentuoja kulinarijos paveldo fondo vadovė, etnologė Birutė Imbrasienė ir nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas.

Bebras

Senovėje buvo sumedžiojama nemažai bebrų, kurių mėsa buvo gausiai naudojama.

„Tai, kad žmonės valgė bebrus yra istoriškai patvirtintas faktas. Lietuva sugaudavo bebrų ir juos išveždavo kailiams, o mėsa likdavo. Yra visokių šios mėsos paruošimo technologijų. Buvo valgomas ir pats bebras, ir garsioji bebro uodega, kuri labiau panaši ne į mėsą, o į žuvį, nes yra su žvynais, todėl sakoma, kad ją galima valgyti ir per pasninką“, - sakė B. Imbrasienė.

Jai pritarė ir kitas specialistas V. Sakas: „Pati geriausia mėsa aišku yra bebriena. Pagal savo cheminę struktūrą tai yra pati ekologiškai švariausia ir naudingiausia žmogui mėsa“.

Arkliena

Šiuo metu Lietuvoje visa arkliena yra eksportuojama į kitas šalis, kuriose valgoma kaip delikatesas. Tačiau anksčiau žmonės naudojo šią mėsą.

„Žinoma, kad arkliena buvo valgoma, tai minima ir istoriniuose šaltiniuose ir tai yra normalu, jeigu turime šalia arklį ar žirgą, ypač kariuomenės reikmėms. Žirgas buvo kaip palydovas, o šalia buvo ir arkliai, kurie buvo skirti transportui, taip pat ir mėsai. Lietuvių papročiuose ši mėsa buvo laikoma labai švari, tvarkinga mėsa“, - pasakojo B. Imbrasienė.

V. Sako teigimu, anksčiau žmonės valgė šią mėsą, tačiau dabar eksportuojama jau ne tokia arkliena, nes buvo valgoma laukinių arklių mėsa: „Sename statute parašyta, kad jeigu valstietis nušaus ponui priklausančiame miške laukinį žirgą, jam reikės mokėti daugiau nei už mešką.“

Graužikai

Pašnekovai, paklausti, ar senovėje žmonės valgė graužikų mėsą, teigė, kad tai buvo labiau ekstremaliomis situacijomis.

„Jeigu būdavo kokie marai, badas ir taip toliau, ekstremaliomis sąlygomis žmonės viską valgydavo, net ir peles. Bet tai nebuvo įprastas maistas. Įprastai žmonės kovojo su graužikais, nes žinojo, kad visos ligos plinta nuo jų“, - teigė B. Imbrasienė.

„Valgomi graužikai buvo tik zuikiai ir kiškiai, nes triušiai yra atvežtinis dalykas. O kas valgys žiurkes ar peles, kai aplinkui mėsos pilni miškai ir pilni tvartai“? - klausė V. Sakas.

Povas

Senovėje žmonės ypač ypatingomis progomis paruošdavo ir paukščių, kurie buvo laikomi kaip namų puošmena, mėsą.

„Kai atsirado paukščiai prie namų, kaip puošmeną juos valgė tik ypatingoms progoms. Pavyzdžiui, kalakutas ar povas atsirasdavo tik ant ypač ypatingo stalo. Jie buvo specialiai paruošiami, pateikiami, tarsi prabangos ženklas. Tikrai tokios mėsos nevirdavo ir nešutindavo puode“, - tikino B. Imbrasienė.

Paukščiai

„Kai buvo stipri medžioklė, buvo valgoma labai daug laukinių paukščių. Tarkime, praeityje didikai galėjo susimedžioti fazaną. Tačiau vargingesni žmonės medžiojo, tarkime, varnas. Jų gaudymas buvo nebe bajoriškas reikalas. Jos buvo gaudomos tinklais, buvo speciali technologija, specialus laikas, kai jos praskrenda. Taip pat buvo valgomi smulkūs paukščiukai, vadinamos kurapkos“, - teigė B. Imbrasienė.

Anot specialisto, anksčiau buvo valgomos ir gulbės, ir netgi žvirbliai: „Gulbes seniau valgydavo ir jas reikia naikinti. Ten, kur gulbės atsiranda, ežeras ar kitas vandens telkinys pradeda mirti. Gulbės labai daug tuštinasi ir tos išmatos, kaip ir kormoranų, visą gyvūniją, bakterijas naikina. Po kelių metų vandens telkiniai tampa nebegyvi. Bet jų mėsa yra skani, ypač, jeigu moki apdirbti“, - sakė V. Sakas.