Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina |
Pamatyti šviesą tunelio gale yra bene populiariausias mirties suvokimas. Tačiau pasirodo vis keistesnių pasakojimų, ką žmonės patiria priartėję prie mirties slenksčio. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! 2011 metais ponas A., 57 metų socialinis darbuotojas iš Anglijos, buvo atvežtas į Southamptono bendrąją ligoninę po to, kai nualpo darbe. Medikai ketino įvesti jam kateterį, kai staiga jį ištiko širdies smūgis. Nutrūkus deguonies tiekimu vyro smegenys nustojo funkcionuoti ir jis mirė. Nepaisant to, jis puikiai atsimena, kas įvyko vėliau. Medikai ėmė jį gaivinti defibriliatoriumi. Vyras girdėjo balsą, kuris du kartus liepė panaudoti prietaisą širdies darbui atkurti. „Tarp tų nurodymų ponas A. pažvelgė į viršų ir kambario gale prie lubų pamatė keistą moterį, kuri jį kvietė. Jis paliko savo kūną ir prisidėjo prie moters. „Jaučiau, kad ją pažįstu. Jaučiau, kad galiu ja pasitikti. Jaučiau, kad yra priežastis, kodėl ji ten buvo, tačiau nežinojau tos priežasties, – pasakojo ponas A. – Kitą sekundę jau buvau viršuje ir žiūrėjau į save iš viršaus ir mačiau medicinos seserį ir plikagalvį vyrą.“ Vėliau ligoninės įrašai patvirtino, kad gaivinant poną A. buvo liepta du kartus panaudoti defibriliatorių. Atitiko ir palatoje buvusių žmonių išvaizdos aprašymas. Vyras nupasakojo viską, kas įvyko per tas tris minutes, apie kurias, kaip mes žinome iš biologijos, jis negalėjo nieko prisiminti. Pono A. atvejis, kuris buvo aprašytas žurnale „Resuscitation“ (Gaivinimas), yra tik viena iš daugelio istorijų, kurios prieštarauja tam, ką žmonės mano apie priartėjimo prie mirties atvejus. Iki šiol mokslininkai manė, kad nustojus plakti širdžiai ir nutrūkus gyvybiškai svarbiam kraujo tiekimui į smegenis, bet koks sąmoningumas iš karto nutrūksta. Tokiu atveju žmogus techniškai yra miręs. Tačiau žmonėms vis daugiau sužinant apie „mirties mokslą“, tampa aišku, kad kai kuriais atvejais žmones galima sugrąžinti į gyvųjų pasaulį. Ne vienerius metus iš anapus sugrįžę žmonės pasakoja, kad atsiminė viską, kas vyko po „mirties“. Gydytojai dažniausiai sakydavo, kad tai buvo haliucinacijos, o mokslininkai nenoriai imasi tirti priartėjimo prie mirties atvejus, dažniausiai todėl, kad manoma, jog tai nepatenka į mokslinių tyrimų sritį. Tačiau kritinės priežiūros medikas ir su žmogaus gaivinimu susijusių mokslinių tyrimų direktorius Samas Parnia iš Niujorke veikiančios „Stony Brook“ universitetinės medicinos mokyklos, o taip pat jo kolegos iš septyniolikos JAV ir Didžiosios Britanijos institucijų, panoro paneigti klaidingą nuomonę apie tai, ką mirties patale patiria ar nepatiria žmonės. Jų nuomone, įmanoma surinkti mokslinių duomenų apie „beveik paskutines“ žmonių gyvenimo akimirkas. Ketverius metus mokslininkai tyrė daugiau nei 2 tūkst. atvejų, kuomet žmonėms sustojo širdis ir oficialiai jie buvo mirę. Medikams pavyko atgaivinti 16 proc. iš tų žmonių. S. Parnia ir jo kolegos apklausė maždaug trečdalį (101) atgaivintų žmonių. „Mūsų tikslas, pirmiausia, buvo pamėginti suprasti, koks yra psichinis ir kognityvinis mirties patyrimas, – sakė S. Parnia. – Ir, jeigu būtume radę žmonių, kurie teigė savo mirties akimirką viską matę ir girdėję, įvertinti, ar galime patvirtinti, kad jie tikrai buvo sąmoningi.“ Pasirodo, kad ponas A. nebuvo vienintelis pacientas, kuris prisiminė tai, kas vyko jo mirties akimirką. Beveik 50 proc. apklaustų žmonių kai ką atsiminė. Taip pat buvo viena moteris, kuri taip pat sakė savo mirties akimirka pajutusi, kaip paliko savo kūną. Tačiau jos atvejis negalėjo būti iki galo patvirtintas, kadangi ji negalėjo tiksliai apibūdinti vietos ir jos mirties akimirką šalia buvusių žmonių. Likusių žmonių potyriai nebuvo susiję su konkrečiais įvykiais jų mirties akimirka. Jie labiau priminė sapnus ar haliucinacijas, kurias S. Parnia ir jo tyrimo bendraautoriai suskirstė į kelias pagrindines temas. „Daugeliu atveju tokie potyriai neatitiko vadinamo „artimo mirčiai“ patyrimo. Rodos, kad psichinis mirties suvokimas yra daug platesnis nei iki šiol buvo manoma“, – sakė S. Parnia. Mokslininkai įvardijo septynias pagrindines temas: 1. Baimė. 2. Gyvūnų ir augalų vaizdiniai. 3. Ryški šviesa. 4. Smurtas ir persekiojimas. 5. Deža vu. 6. Šeimos narių vizijos. 7. Po širdies smūgio įvykusių įvykių atsiminimas. Šie potyriai galėjo svyruoti nuo itin bauginančių iki palaimingų. Kai kurie žmonės pasakojo, kad jautė baimę ar lyg kas juos persekiotų. Vienas žmogus pasakojo: „Dalyvavau ceremonijoje... ir ta ceremonija buvo susijusi su sudeginimu. Ten buvo keturi vyrai ir aš, ir kuris iš mūsų būtų sumelavęs, tas būtų sudegintas... Mačiau, kaip buvo sudeginti vyrai stačiuose karstuose.“ Kitas žmogus prisiminė, kaip buvo „tempiamas per gilų vandenį“, o kitas pasakojo, jog „man buvo pasakyta, kad mirsiu ir kad greičiausias būdas yra pasakyti paskutinį trumpą žodį, kokį galėjau prisiminti.“ Kiti žmonės jautėsi visiškai priešingai. 22 proc. sakė, kad jautė „ramybę ir palaimą“. Kai kurie matė gyvūnų ar augalų: „visokių augalų, bet nebuvo gėlių“ arba „liūtų ir tigrų“. Dar kiti mėgavosi „ryškia šviesa“ arba susitiko su šeimos nariais. Buvo ir žmonių, kurie teigė pajutę stiprų deža vu: „Jaučiau, kad žinojau, ką žmonės padarys, prieš jiems tai padarant.“ Nemažai žmonių teigė, jog tarsi paaštrėjo visi pojūčiai, išsikraipė laiko suvokimas, o taip pat jie pajuto paliekantys savo kūną. Nors „visiškai aišku, kad žmonės kažką patiria savo mirties akimirką“, S. Parnia sako, kad tai, kaip žmonės interpretuoja savo potyrius visiškai priklauso nuo jų kilmės ir auginimo bei iki tol buvusių įsitikinimų. Pavyzdžiu, atgaivintas indas gali pasakyti, kad matė Krišną. O koks amerikietis gali patirti tą patį, bet pasakyti, kad matė Dievą. „Jeigu JAV vidurio vakaruose gyvenantis vyras savo vaikui pasakys „Kai tu mirsi, pamatysi Jėzų, ir jis bus kupinas meilės ir užuojautos“, tuomet jis tikrai tą ir pamatys, – sako S. Parnia. – Jis sugrįš ir pasakys „Tėti, tu buvai teisus. Aš tikrai mačiau Jėzų!“. Bet ar kuris nors iš mūsų iš tikrųjų galime atpažinti Jėzų ar Dievą? Jūs nežinote, kas yra Dievas. Aš nežinau, kas yra dievas.“ „Visi šie dalykai – siela, rojus ir pragaras, neįsivaizduoju, ką jie reiškia, ir veikiausiai gali būti tūkstančiai interpretacijų, priklausančių nuo to, kur žmogus gimė ir kaip jis užaugo. Labai svarbu iš šios srities pašalinti religiją ir užtikrinti objektyvumą“, – konstatavo S. Parnia. Šiai mokslininkų komandai nepavyko nustatyti vieno dalyko, kuris leistų nuspėti, kuris žmogus, tikėtina, prisimins ką nors po „beveik mirties“. Be to, sunkiai galima paaiškinti, kodėl vieni žmonės patiria kažką bauginančio, o kiti – euforiją. S. Parnia taip pat pabrėžia, kad „beveik mirtį“ patyrusių žmonių tikrai yra daugiau negu rodo šio tyrimo skaičiai. Tačiau daugelis žmonių atsigavę nieko nebepamena dėl didžiulio smegenų tynimo, kuris įvyksta po širdies sustojimo. Arba dėl stiprių vaistų, kurie leidžiami ligoninėje. Ir net jeigu žmonės nieko nepamena, tokie potyriai gali juos veikti pasąmonėje. S. Parnia turi hipotezę, kad būtent dėl to kai kurie atsigavę žmonės nebebijo mirties ir tampa dideliais altruistais. O kitiems, priešingai, gali išsivystyti potrauminio streso sindromas. S. Parnia ir jo kolegos žada naujų mirties tyrimų. Jie tikisi, kad jų darbas padės pakeisti tradicinį mirties suvokimą ir leis atskirti jį nuo religijos ir skepticizmo. Jie mano, kad mirtis turi būti vertinama kaip bet koks kitas mokslo objektas. „Bet kuris pakankamai objektyviai mąstantis žmogus sutiks, kad tai yra sritis, kurią reikia toliau tirti. Turime priemonių ir technologijų. Atėjo laikas tai padaryti“, – pabrėžė S. Parnia.
.
|