Lietuvių gydymosi ypatumai: užkalbėjimai, rupūžės ir švęstas vanduo

Užkalbėjimų pasekmė – dramblialigė

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vidaus ligų klinikos vedėja prof. Danutė Kalibatienė teigė pastebėjusi, kad dauguma žmonių labai atsainiai vertina savo sveikatą. Jie arba neigia ligą, nekreipia dėmesio į jos simptomus, arba nusprendžia gydytis patys, o jei ir nueina pas gydytoją, iš jo rekomendacijų atsirenka tik tas, kurios jiems patinka.

„Tai iš tiesų problema, kad pacientai nevartoja vaistų, kuriuos jiems skiria gydytojas. Mano manymu, žmonės tiesiog nepasitiki gydytojais, todėl ir užsiima įvairia savigyda. Dabar sveikatos knygų pilni knygynai, bet šių knygų turinys gali būti labai abejotinas. Visada reikia patikrinti, kas yra autoriai. Jeigu tai patyrę gydytojai ar mokslininkai, tai viena, bet kartais tokias knygas rašo nebūtinai profesionalai“, - įspėjo pašnekovė.

Medikės teigimu, kartais žmonių pasirinkimas tikėti netradiciniais gydymo būdais, kai reikia rimto gydymo, ir glumina, ir liūdina, kadangi pasekmės neretai būna negrįžtamos.

„Pavyzdžiui, yra tokia liga – rožė. Tai streptokokinės infekcijos sukelta odos liga. Užuot gydęsi, žmonės ir šiais laikais bėga pas užkalbėtoją. Dabar taip paplitusi tokia praktika, kad, girdėjau, net telefonu užkalba. Arba šlaksto šventu vandeniu. Tačiau jeigu rožės laiku nepradėsi gydytis, gali susilaukti dramblialigės, o tai baisi liga: streptokokas pažeidžia poodinius sluoksnius, sutrinka limfos tekėjimas, kojos storėja ir net išgydžius infekciją jų dydis neatsistato. Turbūt teko matyti, kaip vyresnio amžiaus moterys vargsta turėdamos tokias kojas, jose dažnai atsiveria opos. Ir visa tai tik todėl, kad laiku nebuvo gydyta rožė.

Taip pat dabar labai madinga gydytis druska. Daugybė mokslininkų sutaria, kad norint sveikai maitintis druskos reikėtų vengti, ir štai pasigirsta siūlymas vos ne šaukštais valgyti druską. Esą tuomet pasveiksime nuo visų ligų. Nesvarbu, kad nėra jokių mokslinių įrodymų, kad druska gydo, kai kurie žmonės tokia teorija tiki. Dar viena mada – žarnyno ir kitų virškinimo organų valymas. Žmonės už jį moka didžiulius pinigus ir vis tiek galop ateina pas mus. Tačiau jeigu žmogus sveikai maitinsis, valgys mažiau gyvūninės kilmės maisto, darys iškrovos dienas, per kurias tiesiog valgys mažiau, nereikės nieko valytis. Pagaliau kiekvieno žmogaus žarnyne per gyvenimą susiformuoja individuali mikroflora, kuri, gamindama tam tikras imunitetą skatinančias medžiagas, saugo mūsų organizmą nuo ligų. Kai žarnynas steriliai išplaunamas, šios bakterijos vėl turi kolonizuotis. Kaip vyks šis procesas, kokios bakterijos jame atsiras? Mano manymu, tai drastiškas ir pavojingas metodas“, - aiškino D. Kalibatienė.

Ką galima ir ko negalima gydyti homeopatija ir žolelėmis

Homeopatinius preparatus medikė vertina nevienareikšmiai. Nors Vilniaus universitete medicinos studentams homeopatija nedėstoma, pašnekovė, kaip dėstytoja, buvo nuvykusi į homeopatų kursus, kad susipažintų su pagrindiniais homeopatijos principais.

„Negalėčiau jos visiškai atmesti, tačiau tai visiškai kitoks gydymo būdas. Homeopatai gydo ne pačią ligą, o bando parinkti individualų gydymą atsižvelgdami į viso organizmo būklę. Tai labai sudėtinga sistema. Tikiu, kad yra rimtų specialistų, galinčių šį metodą taikyti ir padėti žmonėms, ypač sergantiems lėtinėmis ligomis, tačiau jie pavieniai. Mano manymu, homeopatija tinka jautriems ar silpną imuninę sistemą turintiems žmonėms. Ji gali veikti kaip organizmą stiprinantis gydymas, skatinantis apsauginius jo mechanizmus. Be to, tai labai individualizuotas gydymas – vaistas, kuris tinka vienam žmogui, gali visiškai netikti kitam. Todėl man kelia abejonių vaistinėse parduodami preparatai nuo ūmių ligų, pavyzdžiui, peršalimo. Šie vaistai nekenkia, tačiau kitas klausimas, ar padeda. Nesiūlyčiau pasikliauti vien jais. Jie pas mus priskiriami prie maisto papildų. Taip juos ir reikėtų vertinti. Mes galime gerti maisto papildą, tikėdamiesi, kad jis padės organizmui pačiam įveikti ligą. Tačiau tai nėra ligos gydymas“, - įsitikinusi D. Kalibatienė.

Žolelės, pasak medikės, pakankamai veiksmingos, kai, pavyzdžiui, esi šiek tiek peršalęs, jos palengvina ligos simptomus, tačiau jeigu liga rimtesnė, pavyzdžiui, angina, be antibiotikų neišsigydysime. Jei ir toliau gersime tik žoleles, liga gali komplikuotis net plaučių ar inkstų uždegimu.

„Arba jeigu žoleles pradeda vartoti vėžiu sergantis žmogus, užuot ėjęs pas onkologą, nėra ką ir sakyti. Net ir kinų medikai vėžiu sergančių pacientų savo metodais negydo, siunčia pas specialistus. O pas mus žmonės prisigalvoja įvairių keistenybių, prisiveža iš kitų šalių įvairių augalų ir tikisi išgyti, nors net nežino, kaip jie gali suveikti. Net ir lietuviškos žolelės nėra visiškai nekaltos. Reikia žinoti, kad jeigu vartoji vaistus nuo kokios nors ūmios ligos, vaistažoles reikia vartoti atsargiai. Pavyzdžiai, netgi tokio paprasto preparato, kaip širdies lašai, veikliosios medžiagos gali sąveikauti su kokių nors vaistais ir pernelyg sustiprinti arba, atvirkščiai, susilpninti jų poveikį. Dažniausiai vaistažolės tinka, kol nereikia vaistų. Pagaliau žmonės kartais per daug pasikliauna savo išmanymu patys rinkdami žoles arba patiki turgaus bobutėmis“, - teigė pašnekovė.

Vietoj chemoterapijos – rupūžių užpilai ir musmirės

Nacionalinio vėžio instituto gydytoja onkologė chemoterapeutė Edita Baltruškevičienė teigė taip pat susidurianti su pacientais, kurie labiau tiki netradicine medicina ir mano, kad badavimas ar žoliniai preparatai juos išgydys geriau nei šiuolaikiniai vaistai nuo vėžio.

„Nesu mačiusi klinikinių tyrimų, kurie parodytų, kad šie netradiciniai metodai išgydo vėžį ar bent prilygsta šiuolaikiniams vaistams. Kitas dalykas, kad visuomenėje vyrauja didžiulė chemoterapijos baimė, nors šiandien gydymas gerokai pasikeitęs, yra pakankamai priemonių, galinčių sušvelninti chemoterapijos pašalinį poveikį. Tačiau pacientai kartais labiau pasitiki kaimynu ar vaistinėje sutiktu žmogumi nei gydytoju. Teko susidurti su ne vienu atveju, kai žmogus gydėsi pats, o pas mus ateina jau ligai gerokai pažengus. Būklei blogėjant ar išsivysčiusius kokiems nors šalutiniams reiškiniams jis jau nori gydytis, tačiau mes jau ne visada galime padėti“, - pasakojo medikė.

Dažniausiai vėžiu sergantys ligoniai geria žolinius preparatus, su badavimu medikams tenka susidurti rečiau, nors pasitaiko ir tokių atvejų. Nacionalinio vėžio instituto onkochirurgas habil. dr. Valerijus Ostapenko pasakojo turėjęs 22 metų pacientę, kuriai nustatytas pirmos stadijos krūties vėžys. Jos mama negalėjo tuo ilgai patikėti ir įkalbėjo dukrą atsisakyti gydymo. Kai mergina atėjo po pusmečio, per kurį gydėsi badavimu, jau buvo antros stadijos vėžys.

„Teko girdėti, kad žmonės vartoja ugniažolių, rupūžės užpilus, gyvačių ar musmirių nuodus. Jie labai rizikuoja vartodami tokius preparatus, ypač pagamintus namų sąlygomis, o dažniausiai taip ir būna. Jie perkami arba iš žolininkų, arba pagal receptą gaminami pačių pacientų. Labai dažnai žmonės šiuos preparatus vartoja kartu su įprastu vėžio gydymu, todėl jiems išsivysto kepenų pakenkimas. Iš pradžių pacientai ilgai slepia nuo mūsų, kad vartoja ir žolinius preparatus, tenka ilgai su jais kalbėtis, kol prisipažįsta.