Baisi kaina: liga, kuri gali visiškai pakeisti žmogaus asmenybę

Po insulto tapo visai kitu žmogumi

Aušros mama, prieš įvykstant insultui, jau buvo išėjusi į pensiją, bet vis dar buvo aktyvi ir kupina jėgų. Ji dalyvaudavo visuose giminės susibūrimuose, padėdavo prižiūrėti anūkus ir pas gydytojus nevaikščiojo, mat paveldėjo stiprią sveikatą.

„Viskas įvyko labai netikėtai. Tuo metu kaip tik kartu poilsiavome. Mamai pasidarė bloga, o po kurio laiko pastebėjome, kad viena jos veido pusė paralyžiuota, apskritai ji negalėjo pajudėti, sutriko jos kalba. Supratome, kas nutiko ir patys pasiskubinome ją nuvežti į ligoninę. Priepuolis pasirodė stiprus, todėl medikai nieko gera nežadėjo. Iš tiesų, tai jau buvo visai kitas žmogus. Mamą teko pasodinti į neįgaliųjų vežimėlį, nes viena jos koja buvo visiškai paralyžiuota. Kai ji bandydavo kažką pasakyti, sugebėdavo ištarti tik neartikuliuotus garsus, todėl tik žiūrėjo į mus gailiomis akimis, nelabai suprasdama, kas jai atsitiko“, – atviravo kalbinta moteris.

Prireikė kelių metų reabilitacijos ir nuolatinės priežiūros, kol pašnekovės mama pradėjo vaikščioti su lazdele. Tiesa, viena iš namų ji neišeina, o atstumas, kurį galinti nueiti, taip pat nesiekia nė 100 metrų. Logopedų darbas taip pat nenuėjo perniek. Šiandien ji jau gali išreikšti savo poreikius, bet nuolat pamiršta žodžius, juos painioja, dėl to sutrinka ir pyksta ant aplinkinių.

„Mamos charakteris pasidarė labai ūmus ir valdingas. Jeigu ji ko nors užsinori, reikalauja tol, kol gauna. Skambina kasdien, verkia arba rėkia. Kartais tenka savyje rasti neribotus išteklius kantrybės ir supratimo, kad taip pasireiškia liga. Ji dabar tapo visiškai priklausoma nuo aplinkinių dėmesio, nes pati net valgyti pasigaminti nesugeba. Nepaisant to, ji sugeba labai sumaniai manipuliuoti, kad dėmesio gautų kuo daugiau. Nuolat prigalvoja dalykų, kurių jai reikia, ir juos pasako ne visus iš karto, o kasdien po vieną. Taigi dabar visas mano gyvenimas sukasi apie mamą. Jai tenka skirti vos ne tiek pat laiko, kiek darbui. Laimė, mano pačios vaikai jau paaugę ir reikalauja mažiau dėmesio. Antraip nežinočiau, kaip persiplėšti. Iš tiesų labai pavargstu – ir ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Liūdniausia, kad jau nebėra tos mamos, su kuria galėdavau iš širdies pasikalbėti, pasitarti. Po insulto mamos mąstymas labai susiaurėjo, jai pasidarė svarbūs tik pagrindiniai jos poreikiai, nebeliko domėjimosi aplinka, gyvenimu. Sutriko jos atmintis – ji nuolat klausia tų pačių dalykų ir daro tai labai įkyriai“, – pasakojo Aušra.

Kada insultas smogia kaip perkūnas iš giedro dangaus

Pasak Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjo Jokūbo Fišo, simptomai po insulto priklauso nuo to, kurioje smegenų vietoje įvyko insultas. Jei smegenų neuronai žuvo toje vietoje, kuri valdo ranką, ji paralyžiuojama. Jei pažeista už regą atsakinga smegenų sritis, žmogus apanka. Taip pat gali sutrikti kalba, rijimas, šlapinimasis, tuštinimasis ar kitos funkcijos. Be to, insultas vienu metu gali įvykti ne vienoje vietoje ir pažeisti kelias smegenų sritis. Tokiu atveju simptomų daugėja.

„Dažniausiai insultas įvyksta dėl ligų, kurios vadinamos „tyliosiomis“. Jos nebylios, todėl žmogus gali net nežinoti sergantis. Net kai būna padidėjęs arterinis kraujospūdis, jis gali nieko bloga nejausti. Taip pat insulto priežastimi gali tapti kraujo sudėties pokyčiai – pavyzdžiui, padidėjęs cholesterolio lygis kraujyje arba padidėjęs kraujo krešumas, cukraligė. Kartais ir gydymas nepadeda sukontroliuoti pavojingą būklę – vis tiek įvyksta insultas. Kartais, ne dažnai, insulto priežastimi gali tapti kraujagyslių spazmas. Pavyzdžiui, žmogus labai susijaudino, patyrė didžiulę įtampą, stresą, ir jam įvyksta insultas. Tačiau tokiais atvejais paprastai būna ir kitų priežasčių – kraujospūdžio svyravimai, kraujo sudėties pokyčiai“, – aiškino specialistas.

Tyrimų duomenimis, net nuo nuo 60 iki 80 proc. išgyvenusių pacientų invalidizuojasi. Tik penktadalis išgyvenusiųjų grįžta į darbą, tačiau reikia žinoti, kad insultas dažniausiai nutinka jau gerokai pagyvenusiems žmonėms, kurie būna nutraukę savo darbinę veiklą.

Insultas gali įvykti nepastebimai

Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyriaus vyr. neurologas Laimutis Pačkauskas, teigė, kad jei per pirmus tris mėnesius po insulto žmogus lieka gyvas (mirties rizika šiuo laikotarpiu siekia iki 50 proc.), kokia bus jo gyvenimo kokybė, įmanoma pasakyti maždaug po metų.

Vieni iš skaudžiausių pažeidimų – kai dėl insulto sutrinka kalbos suvokimo ir kalbos kūrybos centrai. Tokiais atvejais žmogus nesupranta, kas jam sakoma, ir negali pasakyti pats.

„Tai ne silpnaprotystės, o smegenų pažeidimo pasekmė. Aišku, šis pažeidimas skatina smegenų atrofiją, dėl to demensijos vystosi greičiau. Labiausiai prie to prisideda pablogėjusi periferinė, t. y. smulkiųjų kraujagyslių kraujotaka, kuri dažnai lydi insultą. Dėl to tampa neįgalūs iš tiesų nemažas procentas insultą patyrusių žmonių. Blogiausia šioje situacijoje – visiškas pasyvumas, gulėjimas lovoje ir žiūrėjimas į lubas. Dėl prasidėjusios smegenų atrofijos, kuri turi organinį pagrindą, sutrinka dėmesio ir ypač atminties funkcija. Be to, dėl objektyvių pakitimų smegenims trūksta serotonino, o jo trūkumas sukelia depresiją ir netgi labai stiprią. Tokiu atveju būtinas gydymas antidepresantais. Mat depresijos apimtas žmogus praranda bet kokią motyvaciją stengtis pasveikti, o iš tiesų tik savo pastangomis jis gali tikėtis atsistatyti“, – aiškino medikas.

Kita vertus, tokiais atvejais gali padėti mankšta – paralyžiuotų galūnių treniravimas pagerina ir kraujotaką smegenyse ir funkcijos gali bent iš dalies atsistatyti.

Nors didžiausias insultų pikas prasideda nuo 60 metų, pašnekovo teigimu, pakankamai didelė rizika prasideda jau nuo 55 metų, todėl jau nuo 40-45 metų jis pataria reguliariai lankytis pas gydytoją, bent kartą per metus pasidaryti pagrindinius kraujo tyrimus ir žinoti savo kraujospūdį, kuris labai svarbus insulto veiksnys. Taip pat reikia pradėti keisti gyvenimo būdą – pradėti sportuoti (jei ne aktyviai, bent tris kartus per savaitę po 40 minučių sparčiu žingsniu pasivaikščioti), pagaliau galbūt sumažinti savo darbo krūvį, nes darboholizmas taip pat turi savo pasekmes. Jeigu į ligoninę patenka insultą patyrę jaunuoliai, medikams iškart kyla įtarimų dėl narkotikų vartojimo – ypač kokainas kelia didelę riziką kraujagyslėms, kadangi sukelia stiprius kraujagyslių spazmus.

Vieną insultą patyrusiam žmogui visada yra padidėjusi rizika jį patirti pakartotinai. Taip pat yra įrodyta, kad po insulto pablogėja imunitetas ir žmonės tampa jautrūs bet kokios kilmės infekcijai – tiek virusinei, tiek bakterinei.

„Beje, smegenų pažeidimų gali būti ne tik dėl krešulio stambioje arterijoje. Kartais pažeidimai įvyksta dėl pakitimų smulkiose kraujagyslėse – smegenyse susidaro ištisos salos, kurios nepakankamai aprūpinamos krauju. Tokiais atvejais žmogui gali atsirasti insulto simptomai, pavyzdžiui, tirpsta viena veido pusė, galūnės, atsiranda pusiausvyros sutrikimų, tačiau po keleto valandų šie simptomai išnyksta ir žmogus net pamiršta, kad jam buvo susvaigusi galva, gal tuo pat metu buvo sutrikęs regėjimas ar nusilpusi ranka arba koja. Nustatyta, kad 30-40 proc. insultą patyrusių žmonių per mėnesį iki jo juto minėtus simptomus, o naujausia aparatūra rodo, kad tokie priepuoliai taip pat palieka smegenyse pažeidimus, tegu ir nedidelius, siekiančius vos 1-2 cm dydžio. Todėl dabar atsiradusi nauja kryptis, kurios tikslas išaiškinti šiuos lengvus priepuolius, kurie vadinami trumpiniu PSIP (praeinantys smegenų išemijos priepuoliai). Tai rimtas skambutis žmogui, kad reikia susirūpinti, bent jau atlikti ultragarsinį galvą maitinančių kraujagyslių tyrimą“, – teigė L. Pačkauskas.

Nuo ko priklauso išgijimas

Pasak Kauno klinikų Reabilitacijos klinikos Neuroreabilitacijos poskyrio gydytojo reabilitologo dr. Raimondo Savicko, bene labiausiai į akis krentantis pažeidimas po insulto – paralyžius, kai žmogus nevaldo kojos arba rankos. Tačiau pažeidimai gali būti labai įvairūs. Jie priklauso nuo to, kokia smegenų dalis labiau nukenčia: gali būti ir kalbos, ir regos, ir pažintinių funkcijų sutrikimai, kai sušlubuoja atmintis, intelektas, savikritika. Be abejonės, keičiasi žmogaus asmenybė, todėl tenka girdėti iš namiškių, kad žmogus buvo absoliutus darboholikas, o dabar visiškai nenori nieko veikti.

Teigiama, kad atsistatymas po insulto trunka nuo 3 iki 5 metų. Tiek laiko smegenyse vyksta persitvarkymo procesai. „Todėl labai svarbu, kad į reabilitacijos procesą įsijungtų ir namiškiai, nes mūsų reabilitacija, kuri vyksta 2 mėnesius, yra tas pats, kaip moksleiviui baigti pirmą klasę. Pacientas turi pats išmokti dirbti su savo kūnu, o namiškiai turi įvaldyti jo slaugą – kaip saugiai jį pakelti, kaip saugiai vesti, kad nesužalotų. Priklausomai nuo to, kiek pacientas bus motyvuotas, kiek namiškiai įsitrauks į reabilitacijos procesą ir jam padės dirbti jau grįžus namo, toks ir bus rezultatas. Mūsų įtaka – vos 10 proc., o galutinė sėkmė priklauso nuo ligonio ir jo aplinkos“, – teigė medikas.

Pats ligonis savo motyvacijos negali valdyti – viskas priklauso nuo pažeidimo vietos. Jei dešiniarankiui pažeidžiamas kairysis pusrutulis, ne tik paralyžiuojama dešinė pusė, bet ir stringa motorinė kalba. Nors jis viską suvokia, negali pasakyti, nebent paprastą sakinį iš veiksnio ir tarinio. Tačiau tokie žmonės paprastai būna labai motyvuoti. O štai jei dešiniarankiui pažeidžiamas dešinysis pusrutulis, nelieka nei motyvacijos, nei valios, žmogus nėra savikritiškas, jis įsivaizduoja, kad neserga. Jis netgi gali nesuvokti, kad yra paralyžiuotas, todėl jį reikia įtikinėti sportuoti.

„Iš tiesų matau labai mažai žmonių, kurie po 2 mėnesių išeitų savo kojomis. Dažniausiai jie išvažiuoja vežimėlyje. Žinant dabartinę situaciją, kai jaunimas masiškai emigruoja, o insultus dažniausiai patiria vyresnio amžiaus žmonės, kuriais rūpintis nėra kam, negalima tikėtis gero rezultato. Labai dažnai namiškiai mūsų klausinėja, ką jiems daryti toliau, į kokią slaugos ligoninę vežti ligonį. Ir tuomet mums būna gaila įdėto darbo, nes slaugos namuose žmogus gaus intensyvią slaugą, bus pavartomas, kad pragulų neatsirastų, pamaitinamas, ir tiek, o visi tyrinėtojai nurodo, kad apie 90-95 proc. žmogus pasiekia per pirmus 12 mėnesių.

Reabilitacijos metu žmogus iš esmės tik apmokamas, kad toliau dirbtų pats. Tačiau būna visko. Buvo atvejis, kai žmogus iš mūsų išėjo trepsėdamas, o po mėnesio jo būklė vėl buvo kaip po reanimacijos, nes namuose jis nedirbo. Užtenka 1-2 mėnesių ir pacientui negrįžtamai sustabarėja sąnariai, jie tampa nepaslankūs. O kitas žmogus atėjo pas mus po trejų metų be jokių insulto pasekmių žymių, nors išėjo visiškai nevaldydamas rankos. Kaip jis sakė, ranka judėti pradėjo tik po dviejų metų, tačiau jis turėjo tiek valios, kad tuos dvejus metus intensyviai dirbo“, – pasakojo R. Savickas.